Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (612)

Prieš keletą mėnesių "Akvarelės" įžengė į Klaipėdos dalį - Melnragę. Dairėmės, kas šioje gyvenvietėje buvo prieš kelis šimtus metų, prieš II pasaulinį karą. O dabar jau keletą mėnesių varstome pokarinių melnragiškių namų duris. Šiandien vėl beldžiamės į Aušros g. 2 - ojo namo dureles, kurias vėl atveria Melnragėje augusi ir brendusi, daug kam Klaipėdoje pažįstama ir žinoma Judita Simonavičiūtė.

"Žmonės, kurių praeities nežinojome"

"Dabar tokios bendrystės ir draugiškumo labai pasigendame. Melnragėje daugelis gyvenome ir su kaimynais sugyvenome gal labiau nei su giminaičiais. Ir visiškai buvo nesvarbu, ar tu iš Dzūkijos, ar Žemaitijos glūdumų į Melnragę atvažiavai savo šaknų smėlyje leisti", - sakė p. Judita. Jos tėvas - "Baltijos" žvejų kolūkio vairuotojas Kazimieras Simonavičius - nuo Kuršėnų, mama Nijolė - nuo Skuodo, susiklosčius aplinkybėms ir prieškario Klaipėdoje augusi, šokusi jau pokariniame Klaipėdos teatre, tapusi kirpėja. O Melnragėje, kaip ir kiti "Baltijos" žvejų kolūkio darbuotojai įsikūrusi namelyje kreditan, neįžvelgusią jokio "ne fasono" melžti įsigytą karvę ir auginti vienturtėlę Juditėlę. Kazimieras ir Nijolė Simonavičiai, turėję skaudžios patirties (artimųjų tremtys, netektys), net neįtarė, kad kaimynai galėjo turėti panašių patirčių, - niekas dėl to nesireklamuodavo. Atvirkščiai, - liežuviai buvo užrakinti keliomis spynomis. "Melnragiškių praeities istorijos pradėjo lįsti tuomet, kai buvo jungiami į vieną du žvejų kolūkiai. Tuomet išaiškėjo, kad kai kurie dėl visai suprantamų priežasčių gyveno ne savo tikrosiomis pavardėmis, bent kiek liežuviai buvo atrakinti paaiškinti - kodėl", - pasakojo p. Judita.

GARAŽAI. "Baltijos" žvejų kolūkio garažai irgi buvo pastatyti Melnragėje.

Mokytojas

Su J. Simonavičiūte bent kiek pavartėme jos tėvo prirašytus sąsiuvinius su automobilių vairavimo taisyklėmis, mašinų priežiūros ypatumais. Tuos sąsiuvinius Kazimieras siųsdavo jaunyliui broliui, su mama ištremtam į Angarską Irkutsko srityje. "Dėdė juos išsaugojo, teigdamas, kad tie mokslai susirašinėjant labai pravertė. Vadovėlių juk nebuvo. O tėvas siųsdavo "vadovėlius", ir dar - lietuviškai rašytus",- patikslino ji. Taigi, žvejų kolūkio vairuotojas turėjo vieną mokinį - neakivaizdininką, o kitą - po ranka, čia pat Melnragėje, praktiką Zigfrydą Lipkę iš Lypkių kaimo. Jo istorija paaiškėjo tik tuomet, kai jis 1959 m., kaip ir nemaža dalis klaipėdiečių, įrodžiusių sąsajas su giminėmis Vokietijoje, pagal SSRS ir VFR sutartį išvažiavo gyventi ten. Buvo chruščioviniai, atlydžio metai. Nors Juditai tuomet tebuvo arti ketverių, bet ji pamena, kaip Zigfrydas į Simonavičių namus atėjo atsisveikinti. O po daugelio daugelio metų ji su tuo Zigfrydu susitiko. Vokietijoje, kur buvęs tėvo mokinys pakvietė. "Mane jis vadino kuzina, nors mes visai ne giminaičiai. Iš dėkingumo mano tėvui ir mamai, nes mūsų namuose jis būdavo ir pamaitinamas, o ir tėvas vaikiną buvo apgaubęs savo sparneliu",- pasakojo J. Simonavičiūtė.

SKRYBĖLĖ. Pokario Klaipėdoje daug kas iš smetoniškosios Lietuvos paveldėjo ir skrybėles, kurias užsivoždavo kaip protestą "ušankėms", na, tokioms ausinėms kepurėms su kailiu. Tokią skrybėlę turėjo ir Kazimieras Simonavičius.

Žvejų kolūkio fenomenas

Nors J. Simonavičiūtė ir dėl tėvų praeities nuo pirmųjų dienų įsiliejo į Lietuvos Atgimimo bangas, o vėliau, paraginta "Baltijos" žvejų kolūkio pirmininko Zenono Kaupo, ir į Sąjūdį, žodis "kolūkis" jai nėra pasibaisėtinas.

"Esu įsitikinusi, kad kolūkinė žvejų sąranga pasiteisino. Nes tikrai ne formaliai buvo rūpinamasi žvejų ne tik darbo, bet ir gyvenimo sąlygomis nuo pat pirmųjų kolūkio gyvavimo dienų. Ir tai yra fenomenas", pasakojo Judita.

MAMYTĖ. Judita Simonavičiūtė su mamyte.

Kai ji baigė vidurinę ir svarstė, kur stoti, rinkosi kur arčiau. O arčiausiai buvo KPI Klaipėdos filialo vakarinis skyrius, kuriame buvo ir laivų mechanizmų inžinerijos specialybė. "Dieną darbas žvejų kolūkyje, vakare - mokslai. Dirbant ir mokantis formavosi įgūdžiai, taip pat loginis mąstymas. Kai vyko kolūkio pirminė privatizacija, įgijau ir vadybinės patirties, kuri labai pravertė tuomet, kai jau ryžtingai pasukau į politiką, o vėliau pradėjau dirbti Klaipėdos savivaldybėje", - per kelias minutes p. Judita išdėstė savo darbinę biografiją.

BALETO BATELIAI. Kai daug gyvenime patyrusi, atlaikiusi Nijolė Simonavičienė šventė savo 60-metį, artimieji pasirūpino balerinos bateliais priminti jaunystę. Po karo taip norėjosi grožio ir gėrio. Tas noras Nijolę Lekutytę, vėliau ištekėjusią už Kazimiero Simonavičiaus, atvedė į Klaipėdos teatrą. Jame ji papildė šokėjų grupę, kuri buvo vadinama balerinomis. Jos dėvėjo tokius baleto batelius...

Dabar ji su pasiligojusia mama gyvena nebe Melnragės rojuje, kuris dėl įvairių priežasčių gali virsti ir pragaru. Daug metų dirbusi Klaipėdos savivaldybėje, ji mano, kad su Melnragės gyventojų poreikiais negalima nesiskaityti. Kaip ir su klaipėdiečių, dėl patogumo besirenkančių paplūdimius Melnragėje ar Giruliuose. Tiek mes to pajūrio ir teturime... O pagalvojus apie iškirstus miškus, sugriautus melnragiškių namus - brrr.

ANONSAS

Kitą penktadienį įžengsime į "Klaipėdos naftos" teritoriją. Garbės žodis, nuo 2007 m. besiknaisiojanti Klaipėdos istorijoje, nežinojau, kad tarpukariu čia jau buvo Žibalo uostas. Maniau, kad tos talpos naftai čia radosi jau pokariu...