Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (656)

Ką čia rasime, su kuo pavyks susipažinti - matysime.

Zinaida Georgijevna

Pradėsiu iš labai toli. Kadaise redakcijoje dirbo šviesaus atminimo Zinaida Georgijevna. Ji į Klaipėdą atvyko kartu su sovietinės armijos daliniais. Ką ji toje armijoje veikė - niekada neužsimindavo.

O redakcijoje ji "valdė" teletaipą. Kadangi jau daug kas nebežino nei kas tas teletaipas, netgi telegrafas, paaiškinsiu: teletaipas beveik tas pat, kas telegrafas. Tik telegrafu tauškinti buvo galima kelis sakinius, kurie būdavo klijuojami ant telegramos blanko, o iš teletaipo lįsdavo ilgiausios paklodės, tarkim su Leonido Iljičiaus Brežnevo kalbomis kokiame suvažiavime, o paskui lygiai tokios pat kilometrinės popieriaus juostos su vertimu į lietuvių kalbą. Visa tai atkeliaudavo iš ELTOS.

Kadangi "Tarybinė Klaipėda" buvo leidžiama rusų ir lietuvių kalbomis, praversdavo ir rusiški, ir lietuviški kalbų kilometrai. Bet tuos kalbų kilometrus ir lietuviškai, ir rusiškai turėdavo surinkti linotipininkai. Ir tik švino blokai jau būdavo tinkami maketuoti laikraštį. Žodžiu, teletaipas buvo labai svarbus redakcijų, ne tik "Tarybinės Klaipėdos", mazgas. Ir jame galėdavo dirbti tik patikimi žmonės.

Tuo įsitikinau dar studijų metais, kai mane ketino priimti teletaipininkės pareigoms "Tiesos" oficioze. Pareiškimą priimti parašiau, o atsakymo - priims nepriims - nėra ir nėra. Dirbti vis dėlto priėmė - gal po mėnesio ar dviejų. Kodėl taip ilgai viskas užtruko?

Tai sužinojau gal po kelerių metų, kai 4-osios vidurinės mokyklos buvusi mano labai mylima auklėtoja pasiteiravo: ko aš prisidirbau, kad ji susilaukė kagėbistų dėmesio? Jie teiravosi apie mane... Tuomet ir supratau, koks reikšmingas tas barškantis teletaipas.

Smiltynės architektūrinio paveldo perlų labai mažai likę - daugiausiai jo sunaikinta pokario metais. O ir vėliau, netgi Alfonso Žalio laikais, susikoncentravus į beveik nelegalią Jūrų muziejaus statybą, Smiltynė buvo tarsi podukra. Beje, kaip ir dabar. Bet, gerai pašniukštinėjus, tų perliukų gali atrasti. Ką ir bandysim daryti.

Zinaida Georgijevna šiaip jau buvo labai geranoriška. Kartais ir paplepėdavome su ja. Kai kartą ji manęs paklausė, ką veikiau šeštadienį, sekmadienį, pasakiau, kad kurnėjau į Smiltynę. Jos veide sužibo didelė nuostaba: "Kas yra toji Smiltynė?" Buvau priblokšta, kad ji, Klaipėdoje išgyvenusi jau beveik 40 metų, nežino, kas yra Smiltynė... Aiškinau, kaip sugebėjau.

Nuostabos - pilni krepšiai

Ak, kaip dabar, prieš įžengiant į Smiltynę, praverstų šviesaus atminimo mamos prisiminimai. Gimusi daugiavaikėje šeimoje Gargžduose, ji pirmoji išskrido iš šeimos lizdo. Kur? Žinoma, į Klaipėdą. Dirbti ir padėti išlaikyti jaunesnius už save brolį ir dar šešias sesutes.

Kadaise mama kažką pasakodavo apie Smiltynės kurhauzą, bet viską praleisdavau pro ausis. O dabar taip būtų įdomu, kaip Klaipėdos jaunimas linksmintis į tą kurhauzą plaukdavo, kuo plaukdavo, kaip grįždavo. Kas ir kaip tame kurhauze vykdavo. Viskas būtų įdomu dabar. O ne tuomet, kai ji bandydavo aiškinti. Bet kai ką iš jos pasakojimų įsidėmėjau.

Pirmiausia, alyvų kalną, kurį matydavome, kai keltu atplaukdavome į Smiltynę. Pagal mamos versiją, čia kadaise buvusi karalienės Luizės rezidencija. Kai šitą versiją patvirtinti ar paneigti prašiau istorikę Zitą Genienę, ji sakė tame alyvų kalne kelis amžius buvus karčiamą. Ir visko gali būti, kad karalienė Luizė, keliaudama iš Karaliaučiaus į Klaipėdą, toje karčiamoje su palyda buvo apsistojusi.

Kruopelę po kruopelės berinkdama Smiltynės istorinius faktus, supratau, kad esu savotiška Zinaida Georgijevna, kuri per beveik 40 metų taip ir nežinojo, kas yra toji Smiltynė. O man net beveik 70 metų prireikė, kad bent po truputį pradėčiau "grabaliotis" Smiltynės ir Kopgalio istorijoje.

Nes daugelį metų Smiltynė man buvo tik švedų tvirtove vadinti griuvėsiai, virtę Jūrų muziejumi, tas sudarkytas betono luitais kurhauzas. Na, ir dar bent kiek - jachtų uostelis. O su juo, nepaisant to, kad esu klaipėdietė iki kaulų smegenų, ryšių iki šiol neturiu. Tik kartais, užuot šliaužusi į pliažą, atkurnėdavau čia. Bent per atstumą pasižiūrėti, kaip buriuotojai gyvena. O kaip gyvena turbūt daugiausia sužinojau iš buriuotojo Drąsučio Kudzevičiaus ir jo žmonos, kai rašiau "Akvarelę" apie Kudzevičių šeimą. Stepono Kudzevičiaus taip ir neteko pakalbinti, nes jis jau buvo aukštybėse.

Taigi, su tokiomis žiniomis įžengusi į Smiltynę ir po kruopelę pradėjusi rankioti istorines žinutes, jų jau kiek prikaupiau į savo tarsi grybų iš Kuršių nerijos krepšelį. Faktų gal ne per daugiausia, tačiau nuostabos, kad iki šiol galėjau to nežinoti, - apsčiai. Ką sužinojau, bandysiu ir su jumis pasidalinti. Plaukiam keltu, iriamės valtimi - į Smiltynę.

Manau, kad ir jūs nustebsite lygiai kaip ir aš, to iki šiol nežinoję. Gal 70, o gal vos 10 metų. Žinoma, jei dešimtmečiams-dvylikamečiams tai pasirodys įdomu. Gali nutikti ir taip, kaip su manimi vaikystėje, kai kur kas įdomiau buvo skaityti apie lobių salas ar drąsiųjų kelius, negu klausytis pasakojimų apie Klaipėdos senovę.

PRAŠYMAS

Taigi, atsikraustėme į Smiltynę. Ji be galo įdomi savo istorija. Ne mažiau įdomi ir gyvenimu po II pasaulinio karo. Kai į ją, kaip ir į Klaipėdą, suvažiavo žmonės iš visų "pasviečių". Ką jie čia rado, ką dirbo, kokį gyvenimą kūrė? Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti, pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo Didžiosios žemės. Laiškų laukiu el. p.: [email protected]