Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (659)

Ankstesnėse "Akvarelėse" bent kiek susipažinome su Smiltynės istorija, taip pat jos aukso amžiumi tarpukariu. Ir ypač - lietuviškuoju periodu, kai Smiltynė išties suklestėjo. Šiandien joje žvalgysimės karo ir pokario metais.

Pokarinė nežiniukų karta

Taip, nuo vaikystės žinojau, kad Smiltynėje žmonės pokariu ant pušų rasdavo kabančius šalmus su vokišku užrašu "Gott mit uns" (Dievas su mumis). Rasdavo šalmų ir su raudona žvaigžde. Bet labiau vertinami buvo tie, vokiški.

Ne, ne, pokariu į Klaipėdą suvažiavę žmonės dar iš tokių dalykų nemokėjo daryti biznio. Šalmai buvo vertinami dėl savo paslapties - kas juos mūvėjo, kas pakabino ant pušelės? Kaip žuvo, kodėl žuvo?

Dar 1959 m., keturiolika metų po karo, atokesnėse Smiltynės, o ypač Alksnynės, vietose klasiokai aptikdavo karo relikvijų jau baigiančiuose apželti apkasuose. Jiems tai būdavo neįkainojami radiniai, kuriuos atsitempdavo į 4-ąją vidurinę ir aptarinėdavo su bičiuliais. Bandydavo rodyti ir mergiotėms. Bet mes buvom iš tų, kurios, skaitydamos Levo Tolstojaus romaną "Karas ir taika", karo puslapius praleisdavo... 1812 m. karas tikrai nerūpėjo. Kaip ir II pasaulinis, nes juk mes jau buvome gimusios po jo. O berniukams rūpėjo. Nes jų tokia prigimtis.

Klasės draugai į Smiltynę braudavosi dėl fortifikacinių įrenginių, vadinamų švedų tvirtove. Juk niekas mums neaiškino nei Klaipėdos, nei - tuo labiau - Smiltynės istorijos. Pagal sovietinę ideologiją mūsų miesto istorija prasidėjo... 1945 m. Klaipėdos griuvėsiuose, ir tiek žinių.

O tvirtovėje buvo visokių landų, kuriose dar būdavo galima rasti gilzių ir net parako. Mane tos landos baugino, nes jose buvo tamsu. Niekada, kad ir kaip viliojama, daugiau trijų žingsnių į jas nežengdavau. Kai 1958 m. su klasės auklėtoja ekskursavome Smiltynėje ir laukymėje prie "švedų tvirtovės" pliekėm kvadratą, keli klasiokai nubidzeno į tuos fortifikacinius įrenginius, dabar virtusius Jūrų muziejumi. Grįžo laimingi, laimingi - rado gilzių. O kad aptarinėjo, o kad apžiūrinėjo. O mes, mergiotės, auklėtojai skynėm gėlių, nes labai ją mylėjom. Tai ir nežinau - vokiškų ar sovietinių gilzių jie ten rado. Turbūt jau sovietinių, nes pokariu kelerius metus Smiltynė buvo draudžiama zona. Joje išimtinai karaliavo kariškiai.

Atradimas sau pačiai

Kadangi karas man buvo kažkas atkaraus, grėsmingo, tai niekad ir nesusimąstydavau - o kas Smiltynėje vyko karo metu? Tik dabar, su "Akvarelėmis" įžengusiai į šią teritoriją, parūpo. Krislas po krislo iš įvairiausių šaltinių rankiodama pabirusios istorijos karolius aptikau šiek tiek istorikų informacijos.

Ne pirmą kartą pagalvojau - koks klastingas dalykas yra toji istorija. Kas kaip nori, tas taip ją varto. Apie tai, kas baigiantis II pasauliniam karui vyko Smiltynėje, yra parašęs prof. dr. Vasilijus Safronovas publikacijoje "Klaipėdos užėmimo istorijos 1944-1945 metais kontroversijos".

Viena pastraipa prikaustė dėmesį dėl tos istorijos vartymų: "Kuršių nerijos užėmimas buvo tos pačios 4-osios smogiamosios sovietinės armijos operacijos tęsinys. Siekdami prasibrauti į neriją, armijos daliniai turėjo forsuoti marias, o tai, atakuojant Smiltynėje gerai įsitvirtinusiam Vermachto ariergardui, buvo itin sudėtinga. Kaip pažymima sovietų šaltiniuose, marias teko forsuoti daugelyje vietų sueižėjusiu ir susprogdintu ledu, todėl kelius bei pavojingas vietas iš pradžių turėjo ženklinti žvalgai ir pionieriai, be to nebuvo įmanoma ir transportuoti ginkluotės. Taigi, reikia įvertinti, kad gamtinės kliūties įveikimas davė Vermachtui daugiau laiko pasitraukti, todėl nelabai aišku, kaip tokiomis sąlygomis sausio 29-30 d. nerijoje galėjo vykti "atkaklūs mūšiai", kaip teigiama oficialioje karo įvykių Lietuvoje istorijoje. Chronologiniu aspektu vokiečių šaltiniai lyg ir neprieštarautų tokiam teiginiui, nes teigiama, kad paskutiniai Vokietijos kariai apleido Kopgalį sausio 30 d. Tačiau, vokiečių šaltinių teigimu, Vermachto daliniai paliko neriją "be mūšio", o 58-osios pėstininkų divizijos ariergardas sovietų žvalgybą "lengvai atrėmė"."

Suabejojau V. Safronovo pasvarstymu - kaip galėjo vykti atkaklūs mūšiai Kuršių nerijoje, kai vokiečių joje nebebuvo. Sprendžiant pagal klaipėdiškių, o ir klasiokų anksčiau minėtus radinius net senokai po karo, vis dėlto kautynės turbūt vyko aršios - gyventi ar mirti.

Kur kas aiškesnis karo veiksmų aprašymas man pasirodė "Istorijos seklių" puslapyje feisbuke. Tegul ne mokslinis, tegul be istorinių šaltinių nurodymų, bet aiškesnis. "Smiltynė iš tiesų yra labai susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Kadangi mūsų miestas karo metais buvo Vokietijos sudėtyje, taigi jis aktyviai ruošėsi karui, ypač karo pradžioje, kai miestas buvo apsuptas Vermachto fortifikaciniais statiniais, skirtais tiek priešlėktuvinei gynybai, tiek apsaugai iš jūros pusės. Be to, ir karo metu teko ruoštis gynybai, kai miestas buvo apsuptas sovietinės armijos ir turėjo išsilaikyti apie tris mėnesius.

Tad Smiltynėje buvo sutelkta daug karinės technikos pajėgų: dvi priešlėktuvinės baterijos, jūrinė baterija Kopgalyje, jau nekalbant apie senąją Kopgalio tvirtovę, kuri buvo pritaikyta II pasauliniam karui. Taip pat ir pastatytos papildomos artilerinės baterijos miestui ginti. Smiltynėje stovėjo radarai, ji buvo išraizgyta apkasais ir blindažais, kurie, ypač karo pabaigoje, suvaidino didelį vaidmenį ginant miestą. Smiltynė buvo tarsi atskira karo zona. Tačiau dėl gerai paruoštų įtvirtinimų ir gero karinio pasirengimo sovietams ilgai nepavyko įsiveržti į Klaipėdą ir atkirsti Smiltynėje ir jos prieigose esančių vokiečių pajėgų."

Negarantuoju, kad ir čia apsakyta tiksli panorama. Bet bent įsivaizduoju, kaip viskas galėjo vykti. Vienaip ar kitaip besisukinėtų vokiški ar sovietiniai istorijos šaltiniai, II pasaulinis karas Lietuvoje baigėsi 1945 m. kovo 30-ąją būtent Smiltynėje. Joje dar likę daug karo pėdsakų. Dabar ne tik virtualūs "Istorijos sekliai" jų žiūrėti kviečia. Po liekanas vedžiodavo ir gidai. Žinoma, iki pandemijos.

Kadaise pažinojau sovietinės armijos XVI lietuviškosios divizijos karių, dalyvavusių ir Klaipėdos šturme. Anuomet jie daug ko negalėjo viešai ir net neviešai pasakoti dėl visai suprantamų priežasčių. Kažin ką jie pasakytų dabar? Bet jų jau nebėra...

Prašymas

Ne menkiau įdomi Smiltynė ir po II pasaulinio karo. Kai į ją, kaip ir į Klaipėdą, suvažiavo žmonės iš visų pasviečių. Ką jie čia rado, ką dirbo, kokį gyvenimą kūrė? Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti - pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. p. adresu [email protected].