Po Smiltynės 12-ąjį namą toliau vedžios ne pirmosios ir net ne antrosios bangos nuolatinis, jau Smiltynėje gimęs Alfredas Racevičius, dabar įsikūręs Kėdainiuose ir dirbantis "Ekskomisarų" biure.
Apsirūpinimas malkomis
Pasak p. Alfredo, kaip ir kiti namo gyventojai, žiemą kūrendavo malkas.
"Jas pirkdavo girininkijoj, kažkur už jachtklubo. Kartais parsiveždavo pilną mašiną iš ten, kartais gaudavo leidimą miške nusikirsti nudžiūvusius medžius. Eidavau ir aš į pamiškę parnešti sausų šakelių - prakuroms. Bet, kai senelis pamatydavo mariom plaukiantį rąstą, jį pagaudavo, pritraukdavo, ant tų akmenų supjaudavo ir pargabendavo į tvartą.
Ledų vežimėlio magija
Pirmoji Smiltynės parduotuvė, pažįstama p. Alfredui - kurhauzas.
"Mes tada jį vadinom didžiuoju namu. Eidavau ten pirkti dar ir pinigų nepažinodamas. Mama surašydavo raštelį, į jį susukdavo pinigėlius, o man belikdavo nueiti ir parnešti.
Kai toji parduotuvė buvo uždaryta, kelis kartus per savaitę atvažiuodavo mašina - parduotuvė, apsistodavusi šalia prieplaukos.
Vasaromis veikdavo toks bufetas, visai šalia to kurhauzo, kuriame taip pat galėjai kai ko nusipirkti. Aš ten nueidavau atsigerti limonado ir suvalgyti koržiką už septynias arba keksiuką už šešiolika kapeikų.
Kiekvieną rytą, išėjęs iš namų, žiūrėdavau tarp alyvų krūmų į kelto pusę - ar dar neatvažiavo mano draugė ledų pardavėja? Kai pamatydavau mėlyną vežimėlį ir baltą chalatą, šaukdavau seneliui, kad jau atvažiavo. Oi, daug kartų per dieną ten nueidavau, daug "pirkdavau". Mama, grįždama iš darbo, visada prieidavo prie ledų pardavėjos atsiskaityti už per dieną mano suvalgytus ledus. Mažiau dešimties nebūdavo...
O šiaip tai parduotuvė nebuvo didžiausia problema, kadangi visi jaunesni dirbantys žmonės dirbo mieste ir, grįždami namo, visko nusipirkdavo", - pasakojo A. Racevičius.
Dėdė Bronius - kelto kapitonas
A. Racevičius, paklaustas, kaip versdavosi, kai keltai neplaukdavo, sakė: "Būdavo ir audrų, ir ledų, bet didžiausia kliūtis keltui - stiprus rūkas. Tada tikrai keltas nekursuodavo.
Per audras vis tiek plaukdavo kelis kartus per dieną, o kai būdavo užšalę, priekyje plaukdavo toks vilkikas "Černiachovskis" ir laužydavo ledus. Būdavo, kad pats vilkikas ir parplukdydavo vietinius vakare namo.
Mano didžiausi prisiminimai apie keltą visai kitokie. Mano dėdė Bronius Sabaliauskas buvo kelto kapitonas. Iš pradžių "Neringos", paskui - "Palangos". Kai pamatydavau, kad dėdė dirba, aš tuoj į keltą. Ir į viršų - pas dėdę. Man duodavo pavairuoti. Tai per marias esu daugybę kartų plukdęs pilnus keltus žmonių, mašinų būdamas septynerių dešimties metų. Tik Dangės upėje neleisdavo vairuoti. Jachtomis neplaukiojau.
Į Smiltynę pasisvečiuoti atvykdavo ir G. Racevičienės sesers Laimos vaikai iš Jurbarko.
Kai tėvai išsiskyrė, naujasis mamos vyras dirbo jūreiviu laive. Buvo toks gelbėtojų laivas - "Kagul". Po to atsirado lygiai toks pat "Rambynas". Tai va, su tuo "Kagulu" esu ne kartą buvęs jūroje ir stebėjęs jachtų regatą iš arti.
Katerį turėjo mano dėdė Mečislovas Ivanauskas, daug metų dirbęs CKK kadrų skyriaus viršininku. Katerį laikė Smiltelės upėje. Su juo dažnai plaukdavom žvejot į Nidos pusę ar prie Ventės rago. Na, o be žvejybos, visada žaidžiau futbolą", - pasakojo p. Alfredas.
Gijos, rišančios su Smiltyne, nenutrūko
Nors Smiltynėje buvo pradinė mokykla, tačiau A. Racevičius dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių jos nelankė: "Kol man sukako septyneri metai, tėvai spėjo išsiskirti - tėvas išsikėlė gyventi į Melnragę.
Kai atėjo laikas eiti į mokyklą, buvo nuspręsta, kad aš kelsiuosi gyventi pas tėvo mamą, kitą savo senelę į Kauno gatvę. Taigi, aš lankiau dabartinę Ąžuolyno gimnaziją. Ten mokiausi devynerius metus, o vidurinę pabaigiau jau mokykloje Simonaitytės gatvėj.
Bet visas atostogas - ir vasaros, ir žiemos - praleisdavau pas mamą Smiltynėje.
Tik kai jie gavo butą Žardininkų rajone, mano tėviškė, mano Smiltynė, pradėjo darytis svetima. Nukeliavus prie savo namo, kažkokie darbininkai varydavo šalin, apsitvėrę net mano senelio statytą lauko tualeto būdelę savam naudojimui. Net ir po daug metų nuvažiavus ten ir, priėjus prie savo lango, išbėgo kažkokios moteriškės, kurios ten dirbo, sakydamos - čia negalima. Bet tų gijų, kurios mane sujungė su tuo namu, su Smiltyne, nenutraukė ir nenutrauks niekas", - įsitikinęs Smiltynėje gimęs ir augęs. A. Racevičius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą