Pandemijos sąlygomis dirbant iš namų, sunku ir "Akvareles" lipdyti, kai negali tiesiogiai bendrauti su pakalbinti ketintais žmonėmis, kai pairo nusistovėjęs bendradarbiavimas su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi. O juk pokarinės Smiltynės buvę gyventojai pasklidę po visą Lietuvą. Kai kurie - ir užsieniuose.
Bet šiuokart tikrai pasisekė. Šiandien vis dėlto tvirtai įžengsime į Smiltynės 22-ąjį namą. Mat jo gyventoja Snieguolė Kerpienė nuo 2005-ųjų labai domisi tos vilos ir jos gyventojų praeitimi. Yra net nusibraižiusi buvusių jos savininkų genealogijos medžius. Žinoma, jų tikrai neaprėpsime. Galbūt kada nors dar apžvelgsime ponios Snieguolės paakėtus dirvonus. Nes juose - Rytprūsių gyvenimo būdas, kelių, o kartais ir keliolikos kartų gyvenimo atspindžiai, dažnai sutvirtinti ne iš piršto laužtais istoriniais duomenimis, nes remtasi ir istorikės Zitos Genienės tyrimu.
130 laiškų gotišku šriftu
2019 m. spalio 4 d. ant Herkaus Manto g. 1-ojo namo buvo pakabinta atminimo lenta "Memeler Dampfboot" leidybai atminti. Iki 1944 m. šį laikraštį leido Zybertų (Siebert) įmonė. Šitaip įamžinta 170 metų iki šiol leidžiamo, tik jau Vokietijoje, laikraščio sukaktis.
Garbė atidengti lentą teko Zybertų palikuonei - iš Vokietijos atvykusiai Karinai Gogolkai. Ji atvyko ne tuščiomis rankomis - Ievos Simonaitytės bibliotekai įteikė 130 laiškų, jos tėvo rašytų 1944-1945 m. Sofijai Šarlotei Zybert-Gusovius.
Iki lemtingų įvykių ši šeima gyveno viloje "Helena", Smiltynės g. 22. Ir tuomet tai buvo tas pats numeris.
Kadangi Karinos tėvas buvo valstybės tarnautojas - vandens policininkas, - per evakuaciją, prasidėjusią 1944 m. rugpjūtį, pasitraukti negalėjo. Bet šeimą pasirūpino išsiųsti. Sunkus buvo tas šeimos kelias. Tai būtų atskira istorija. Karinai tuomet tebuvo dveji. Bet ji, jau vėliau skaitydama tėvo laiškus, daug ką suprato, ką šiam teko patirti Klaipėdos, o sykiu ir Smiltynės apgulties metu per II pasaulinį karą. Kaip paliudijo laiškai (tėvas rašė kasdien, kartais net po du kartus), 1944 m. derlius buvęs geras. Rašė daug ką užkonservavęs ir nunešęs į rūsį. "Kai grįšime, turėsime ką valgyti", - rašė Sofijai Šarlotei Karinos tėtis.
Vadinasi, ir tarpukariu, ir net karo metais Smiltynė nebuvo tik pramogų vieta ir nerūpestingo poilsio oazė. Daržai nebuvo čia pokariu suvažiavusiųjų išmonė. O dar nustebino tai, kad karo metu vis dėlto laiškai keliavo be trukdžių. Gaila, kad Sofijos Šarlotės laiškų - atsakymų neišsaugota. Per daug sudėtingi pokario laikai buvo ir Vokietijoje.
Žodžiu, Karinos tėvas buvo paskutinis vilos gyventojas 1944-1945 m., taip pat į Vokietiją pasitraukęs per Šarkuvą. Jau Vokietijoje šeima vėl susilipdė. Kartu su skaudžiais išgyvenimais ir praradimais. Į vilą, priruoštą konservuotų daržovių, jie nebegrįžo.
Vilos statydintojas
O vilą Smiltynėje 1905 m. buvo pasistatydinęs medienos pirklys iš Rusnės Vilhelmas Ankeris. Ankerių šaknys - senoje švedų-norvegų giminėje, kuri turėjo herbą ir jau XV-XVI a. jos atstovai buvo žinomi valstybės veikėjai.
Rusnės Ankerių protėvis Frydricho Didžiojo laikais, XVIII a., ieškodamas nuotykių paliko tėvynę. Atvykęs į Prūsiją, stojo tarnauti, jos kariuomenėje dalyvavo kautynėse ir galiausiai, gavęs raštininko vietą, apsigyveno Klaipėdoje.
Jo sūnus Johanas Heinrichas Ankeris 1782 m. atvyko į Rusnę ir kiek vėliau tapo savarankišku medienos ekspeditoriumi.
Ankerių šeimos istorija glaudžiai susijusi su medžio prekybos Nemunu augimu, žydėjimu ir nuosmukiu. XX a. pradžioje medienos biznis tebeklestėjo. Vilhelmas Ankeris, sumanęs statydintis vilą Smiltynėje, buvo vienas iš penkių sūnų, tą verslą užsikariavusių. Bet jis nebuvo toks garsus pirklys kaip jo vyriausiasis brolis Ernstas Ankeris. Bet turtingas buvo. Ir, matyt, vilai statyti medieną rinkosi pats. Nes p. Snieguolė, kaupianti vilos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, teigė, kad, nepaisant visų vilos "nuotykių" pokario eroje, išlikę nesupuvę, nesugriuvę nei pamatai, nei perdangos. Ji mano, kad tai esanti maumedžio mediena. O vilai jau 116 metų.
Beje, turbūt dar Vilhelmo Ankerio sodintas maumedis klesti šiandieniniame Smiltynės g. 22-ojo namo kieme. Išmanė medieną jos pirkliai Ankeriai.
Bus daugiau.
Anonsas
Kodėl neilgai trukus, vos po penkerių metų, Vilhelmas Ankeris vilą parduoda leidėjui Zybertui? Kas čia ir kaip vykdavo zybertiškuoju gyvenimo laikotarpiu? Gal pavyks išsiaiškinti, ar ir Zybertai augino ir konservavo daržoves?
PRAŠYMAS
Labai prašau atsiliepti pokarinius Smiltynės gyventojus ar jų palikuonis, turinčius ką papasakoti - pradedant buitimi, baigiant atskirtimi nuo "didžiosios žemės". Rašyti laiškus el. paštu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą