1953 m. tiek Agnė, tiek Česlovas Martinkai (tuomet jie dar nebuvo vedę) į Klaipėdą atvyko su paskyrimais. Baigę Telšių vidurinę meno mokyklą, jie buvo nukreipti į "Dailės" kombinatą Klaipėdoje. Česlovas - metalo menines paslaptis buvo įvaldęs, Agnė - tekstilininkė.
Įsikūrė sandėlyje
Šiandien ponia Agnė, tebegyvenanti Minijos g. 1-ajame name, prisiminė sunkius mokslo metus Telšiuose.
"Aš, kilusi nuo Nevarėnų, buvau iš didelės šeimos. Tad nebuvo kas man lašinių paltis įduotų. Gyvenau pusbadžiu. Ir svajojau, kad kada nors bent privalgysiu iki soties", - sakė ji.
Ne ką sotesnis mokėsi Telšiuose ir Česlovas nuo Medingėnų. Mokykloje iš matymo vienas kitą kiek pažinojo. Labiau susipažino jau Klaipėdoje, dirbdami "Dailės" kombinate. Česlovas buvo paskirtas metalo skyriaus vedėju, Agnė kurį laiką vadovavo meno skyriui. Kai "Dailės" kombinate atsirado labiau išsimokslinusių, ji dirbo pramoninės tekstilės skyriuje, kūrė lovatiesių, staltiesių, takelių, rankšluosčių raštus.
"Vis papildomas pinigėlis į kišenę įkrisdavo", - sakė ji. Gal kiek ir apgailestauja "nepasinešusi" į liaudies meistrus, dabar tautodailininkais vadinamus.
O Česlovo sugebėjimus irgi netrukus įvertino - smulkių suvenyrinių metalinių ženkliukų su mikroskopinėm raidėm niekas nesugebėdavo iškalti. "Kad ir kaip bebūtų išsimokslinę, manęs vis tiek nepralenkia", - namuose ir draugams mėgdavo "pasikolyti" Česlovas. Jis ketino dar toliau mokslo metalo menų srityje siekti Taline, bet netrukus su Agne vestuves atšoko. Kaip jauni specialistai "gavo" gyvenamąjį plotą kažkokiam sandėlyje, netoli turgaus.
"Turėjau išeiginius batus, kuriuos čėdydavau į bažnyčią eiti. Kai praeidavo savaitė ir vėl tuos batelius audavausi, reikėdavo stipriai pasidarbuoti pelėsius nuo jų nušveisti - taip drėgna mūsų "bute" buvo", - prisiminė ponia Agnė.
Permainų metas
Džiaugsmui nebuvo ribų, kai 1958 m. Martinkai "gavo" butą Minijos g. 1-ajame name. Tuomet Leonardas Juozėnas jau dirbo nebe vaistų sandėlyje, o "Dailės" kombinate. Kai Juozėnų šeima pakėlė sparnus į Vilnių, jų butas atiteko "Dailės" kombinatui. Jo vadovybė ir nusprendė tą butą perduoti Martinkams.
Čia nuo dvejų metukų augo Romualdas - dabartinis darbštusis Laikrodžių muziejaus vadovas. Jį už rankos pas Edvardą Malinauską į Dailės mokyklą nubirbino į menus linkęs tėtukas. Čia į pasaulį atkeliavo dukrelė Zita, dabar gyvenanti ir dirbanti Švedijoje. Pedagogė Zita Balbuckienė Švedijos imigrantus moko švedų ir anglų kalbų.
"Džiaugiuosi, kad vaikai išaugo ir subrendo dorais žmonėmis. Didžiausias džiaugsmas man, kai jie mane aplanko jau su savo vaikais. Dažnai Romas su martele užsuka. Tai man didžiausias džiaugsmas", - šiandiena patenkinta ponia Agnė.
Apie jos buvusį darbą beliudija audimo staklės, kurias nusipirko tik jau pensinio amžiaus sulaukusi. Kartais prie jų dar atsisėda. Bet, pasak moters, darbas jau didelio džiaugsmo nebeteikiąs.
"Kam nors austą dovanėlę dar sugebu "sumesti". Bet ne daugiau", - sakė ji. O kadaise už gerą darbą Darbo raudonosios vėliavos ordinu buvo apdovanota. Tai buvo labai aukštas įvertinimas. Tačiau kai ponia Agnė kartu su vyro sukurtais medaliais Rėzai, Donelaičiui, šv. Kazimierui, Lietuvos kunigaikščiams atminti atnešė ir tą ordiną, tokia apgailėtina ta geležėlė atrodė...
Kai į Minijos g. 1-ąjį namą atsikraustė Martinkai, kaimynai pradėjo labai staigiai keistis. Išsikraustė Šimkų šeima. Smetoninė farmacininkė, dirbusi "Luizės" vaistinėje ir gyvenusi kambarėlyje mansardoje, neatlaikiusi gyvenimo negandų, pasinaudojo galimybe iškeliauti iš šio pasaulio pasinaudojusi krūva tablečių. Ji juk nežinojo, kaip jos dar nuo Smetonos laikų išlikusia apranga, laikysena žavėdavosi namo mergaitės ir berniukai. O šie net įtarti negalėjo, kas šią aristokratišką, kai kam atrodžiusia pasipūtėle, moterį viduje griaužia...
Į šį namą atsikraustė nauji žmonės, atsinešdami ir savo bendrabūvio ir tvarkos supratimą. Martinkų kaimynais tapo ir sovietmečiu įtakingesnės šeimos. Vienos rūpesčiu ir didelėmis pastangomis Minijos g. 1-ajame name buvo įvestas centrinis šildymas. Bet Martinkai prieškarinės koklinės krosnies neleido nugriauti. Ji jų bute tebestovi ir šiandien. Nekuriama, bet vis tiek stovi. Tiesa, ne visiškai tokia, kokia buvo, kai prieškariu čia gyveno šio namo savininkai.
Gražus vaizdas nunyko
Kai buvo privatizuojami butai šiame name, raštuose turėjo rašyti pasižadėjimus, kad gyventojai čia nieko nekeis.
"Na, ir gyvenu užkaltais langais, kurie jau seniai neatsidaro. Per lubas varva, nors ir gyvenu antrajame aukšte", - guodėsi A. Martinkienė.
"Pro didžiojo kambario langus buvo matyti gražus vaizdas, puikiai matėsi marios - "Baltijos" laivų statyklos tada dar nebuvo, o kitapus Minijos gatvės link marių buvo senasis tramvajų depas, nors po karo tramvajai Klaipėdoje jau nevažinėjo", - prisiminė gyvenimo Minijos 1-ojo namo antrajame bute vaizdelius dabar Vilniuje įsikūręs Albertas Juozėnas.
Kai apsilankiau pas Agnę Martinkienę, pirmiausiai puoliau tų vaizdų pro didžiojo kambario langus žiūrėti. Jų - nė kvapo.
A. Juozėnas neklydo, nurodydamas, jog ant namo laiptų turėklų tebėra "randai", kuriuos jis paliko, kai su kirvuku bėgdamas į kiemą paslydo ir dardėjo kapodamas įkirtas.
Šiandien Minijos 1-jo namo butus yra perėję daug klaipėdiečių. Ilgiausiai jame užsibuvo Drungilų šeimyna. Šiandien čia gyvena ir romų tautybės žmonės. Nedaug kam terūpi, į kokią namų "aurą" atsikrausto. Ir jau niekas nebepamena, kad "Luizės" vaistinėje dirbusioms farmacininkėms teko pabūti ir akušerėmis, kai iš gretimo namo gimdyti buvo vežama Justino Normanto mama - berniukas paskubėjo pasaulį išvysti, visai nepaisydamas, kad greitukė dar nespėjo į gimdymo namus atburgzti. Persigandęs greitukės vairuotojas gimdančią moterį į vaistinę ant rankų atnešė. Ir tik pats Justinas šiandien bežino, kad 1951-aisiais gimė "Luizės" vaistinėje. Dabar vaistinės patalpos matyt privatizuotos. Langai aptukę, durys užkaltos...
Anonsas
Kitą pirmadienį keliausime į Herkaus Manto g. 23-iąjį namą. Iš to, koks jis buvo, neliko nė žymės, nes vietoje jo dabar stūkso prabangus "Navalio" restoranas. Kadaise čia gyveno Klaipėdos šviesuolių, dažniausiai dirbusių Vytauto Didžiojo gimnazijoje, šeimos. Kaip čia sukosi smetoninių pedagogų Ingaunių šeimyna, kokias "granatas" sprogdindavo keturvėjininkams priskiriamas poetas Salys Šemerys, kiti egzotiški prieškario ir pokario klaipėdiečiai?
Temą būsimai "Akvarelei" pasiūlė Jūratė Ingaunytė-Kalvaitienė. Prašome atsiliepti ir kitus čia gyvenusius klaipėdiečius ar jų palikuonis.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą