Elena, buvusi Vanagaitė, baigusi pedagogikos mokslus Šiauliuose, pradėjo dirbti mokytoja Dirvonėlių miestelio mokykloje Biržų rajone. Pokaris - laikai neramūs. Iš miškų į mokyklą vis kas nors atbėgdavo ieškoti prieglaudos: pavalgyti, nusiprausti. Beveik visi miškuose - mokslo draugai. Elena puikiai žinojo, kas gresia, jei "enkavėdistai" suuostų, jog ji šelpia partizanus. Tačiau atstumti mokslo draugų ji irgi negalėjo. Per tuos "priėmimus" mokytoja pelnė tokį partizanų pasitikėjimą, kad šie surizikuodavo bent laikinai mokykloje apgyvendinti net savo besilaukiančias žmonas.
Dirvonėliai - nedidelis miestelis, o jame gyveno ir ilgaliežuvių skundikų. Beregint virš mokytojos galvos ėmė tvenktis įtarinėjimų debesys. Ją "enkavėdistai" grasindami susidoroti verbavo tapti informatore. "Bet sugebėjau atsilaikyti. Kai prisimenu tuos laikus, net šiurpas nukrato - iš kur aš semdavausi tos drąsos?" - šiandien linguoja visiškai žilą, bet vis tokiais pat vešliais plaukais kaip ir jaunystėje galvą. Tad kai jai pasipiršo Biržų partijos komitete dirbęs Anatolijus Beriozovas, ji šito pasiūlymo ištekėti griebėsi kaip skęstantis šiaudo. Vis dėlto - komunisto žmona... Tarsi skydas nuo "enkavėdistų"... O netrukus Anatolijus baigė Kaliningrado karininkų mokyklą ir buvo paskirtas į Klaipėdos garnizoną. Nors iš Biržų į uostamiestį Elena Beriozovienė kraustėsi su skausmu (net šiandien, Klaipėdoje išgyvenusi daugiau kaip penkiasdešimt metų, ji vis tiek save laiko biržiete), tačiau jautė ir palengvėjimą: nebereikės vaidinti "enkavėdistams" nekaltos avelės, kai šie užgriūdavo tikrinti ir ieškoti partizanų, nebereikės nuolatos drebėti, kad gali būti užklupta ir sušaudyta vietoje ar, geriausiu atveju, išvežta prie Laptevų jūros...
Laimės per daug nebuvo
Svetimas miestas, nelietuviška aplinka. O ir vyro komunistiniai įsitikinimai (Anatolijus Beriozovas - anuometinio LKP CK sekretoriaus Vladimiro Beriozovo pusbrolis) tikrai nebuvo balzamas Elenos sielai. Ji visa širdimi nėrė į 4-osios vidurinės mokyklos pradinukų gyvenimus. Vaikų neapgausi, jie iš karto pajuto, jog jaunutė mokytoja juos nuoširdžiai myli. "Oi, kiek daug savo pedagoginiame kelyje aš turėjau mokinių. Bet šitą klasę įsiminiau visam gyvenimui",- šiandien prisipažįsta per 50 metų stažą turinti mokytoja, dirbusi ir 4-ojoje internatinėje, ir 12-ojoje vidurinėse mokyklose.
4-osios vidurinės pradinukų ir mokytojos meilė buvo abipusė. Ar lietus, ar vėjas, sniegas, atbėgę į mokyklą ir dar neradę savo mokytojos, skubėdavo į Bokštų gatvę jos pasitikti: juk jų mylimai mokytojai sunku sąsiuvinius su ištaisytomis keverzonėmis ir krūvas įvairiausių knygų tempti. Mokytoja, pravėrusi namelio duris, išpūsdavo akis, matydama laukiančius "sargybinius", dažnai sulytus, apsnigtus ir... varvančiomis nosimis. Elena, tarsi mama, nesibodėdavo jų nušluostyti.
Vaikų meilė jai buvo tarsi kompensacija už šilumos stygių namuose.
Trys sūnūs neužgožė mokyklos
Beriozovai susilaukė trijų sūnų. Šiandien Elena Beriozovienė stebisi, kaip ji, mokydama svetimus vaikus, tiesiog neįstengė įžiebti noro siekti mokslo saviesiems. Neseniai ji netgi susilaukė vieno sūnų priekaištų - kodėl ji jų "nelaužė", kodėl piktuoju nereikalavo, jei nesisekė geruoju...
Mokytoja atsiduso. Jos meilės augantys sūnūs tiesiog nesugebėjo priimti. Su vyru santykiai klostėsi nekaip, galop visai nutrūko, ir jie išsiskyrė. Darbas, darbas, darbas - liko vienintelė gyvenimo prasmė. "Oi, kiek kartų esu buvusi mokykloje sargų užrakinta - galvodavo, kad jau nieko nebėra. O aš, įnikusi į kokius planus ar kontrolinius, net nepastebėdavau, kad jau po vidurnakčio",- liūdnai šypsosi mokytoja.
Kad ir kaip klostėsi mokytojos gyvenimas Klaipėdoje, jėgų atgauti ji lėkdavo į Biržus. Ten - visos jos jaunystės draugės, kurių vis mažiau ir mažiau, ten - tėvų kapai, ten - iki šiol už pagalbą pokario metais dėkingi mokslo draugai. Nuoširdi draugystė ją tebesieja su Aldona Černiauskiene. Judviejų jaunystėje Aldona buvo kviesta net į Vilnių ir perspėta - su Elena nedraugauti, užsitrauks bėdą. Bet ši perspėjimų neklausė. Draugystę išsaugojo iki šių dienų. Aldona - Biržų šviesulėlis, rašanti eilėraščius. "Černiauskienę pakvietė susitikti su Britanijos karaliene Elžbieta II",- džiaugiasi mokytoja dėl draugės taip, tarsi ji į Vilnių pati būtų važiavusi. Susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, Elena mokytojauti buvo grįžusi į Biržus. Žodžiu, Biržai taip jai ir liko mielesni už Klaipėdą.
Antrąkart tekėti nesiryžo
Kai Anatolijus ją paliko su trimis sūnumis, žinoma, svarbiausia buvo juos užauginti. Dirbo neskaičiuodama valandų, netausodama jėgų. Mokyklose, žinia, vyrų, juo labiau viengungių, vienas-du, bet dažniausiai - nė vieno. Po restoranus lakstyti ir akytes vartyti tiesiog nebuvo kada. O jeigu ir būtų kokį "užpainiojusi", negi kas ryžtųsi su tokiu "kraičiu" - trimis sūnumis - į žmonas kviesti? Kai vaikai jau buvo užauginti, gal dar ir būtų galėjusi bandyti šeimyninės laimės ieškoti, tačiau antrąkart tekėti ji vis tiek nebūtų pasiryžusi. Per sprangi buvo jos pirmosios santuokos patirtis...
Neseniai ji savo buvusį sutuoktinį aplankė Laugalių pensionate. "Taip pasidarė gaila - lovoje, suparalyžiuotas", - ašarą nubraukė Elena Beriozovienė, dabar gyvenanti Sportininkų gatvėje.
Pasiraususi spintelėje, ji ištraukė pusmetrio aukščio pagyrimų, padėkų raštų krūvą. Tačiau toji krūva, deja, moksleivių mylėtos ir mylimos mokytojos tikrai nešildo. Užtat jos akys taip jaunatviškai ima tviskėti, kai pradeda pasakoti apie savo buvusių mokinių vizitus, atvirukus ar skambučius.
O meilė jiems, klaipėdiškiams papurgalviams, užsimezgė tame bute, kuriame šiandien pardavinėjamas alkoholis. Visą parą...
Bus daugiau
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą