Žvejų g. 11-ojo namo savininke 1935 m. Klaipėdos adresų knygoje nurodoma Fanny Hirschberg. Iš butų nuomos, matyt, ji ir gyveno. Butai buvo išnuomoti Bitinaitei, Jokaičiui, Beimanytei, Skvirblies, Vasiliauskui ir kitiems.
Kai 1938 m. Klaipėda buvo prijungta prie Vokietijos, ir ne vokiečių tautybės žmonės privalėjo išsinešdinti, F. Hirschberg, matyt, namo nespėjo prieš išvykdama parduoti. Ir jis, kaip daugelis kitų namų, buvo nacionalizuotas. 1940 m. čia name jau buvo įsikūrusi vokiška draudimo bendrovė.
Žvejų gatvės namų pirmuosiuose aukštuose esančių patalpų paskirtis nuolat keitėsi: čia buvo atidaromos ir uždaromos tai kepyklėlės, tai siuvyklėlės, tai madų salonai ar parduotuvėlės.
Žvejų g. 13 ir 15 namai priklausė Johanne Kioshies. "Gal žymaus Klaipėdos krašto spaustuvininko dukra, gal giminaitė, o gal sesuo?" - spėliojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė, varčiusi enciklopedijas, bet taip ir neaptikusi duomenų, kas toji Johana.
Šiuose namuose gyventa dr. Kiwitzke, Broch, Weissman, Jankel. Kuo jie vertėsi, taip pat nepavyko sužinoti. Tačiau tiksliai žinoma, kad pavyzdžiui, 1958 m. Žvejų g. 15-ajame name apsigyveno tikro jūreivio, plaukiojusio į jūras, Izidoriaus Kojelio šeima. O Elena Kojelienė irgi susijusi su žvejyba - dirbo žuvies konservų gamykloje. Butą jiems skyrė didžiųjų okeaninių laivų bazė, liaudyje vadinama rusiškų raidžių santrumpa BORF.
 |
| Prieškario Žvejų gatvė, fotografuota iš Danės gatvės. Kairėje, prie Biržos tilto, dar tebestovi "Salamander" pastatas, kurio vietoje šiandien - neva archeologinių kasinėjimų šiukšlynas |
Laikmečio graudus atspindys
Klaipėdos dramos teatro aktorė Vida Kojelytė, augusi ir brendusi Žvejų g. 15-ajame name, net neįtarė turinti vokiško kraujo.
Kad motina vokietė, kruopščiai buvo slepiama. Net nuo Kojelio. O tam būta svarių priežasčių.
E. Kojelienė buvo kilusi iš Rytprūsių. Kai artėjo tarybinis frontas, Kiolerių šeima, kaip ir tūkstančiai vokiečių, pakėlė sparnus Vokietijos link. Kioleris, kaip tūkstančių tūkstančiai vokiečių - fronte. O Kiolerienė su dviem dukromis ir sūnumi keliaudavo per Lietuvos kaimus, už padienius darbus gaudama maisto bei nakvynę sau ir vaikams.
Tačiau Elenos sesuo Eva nieku gyvu nenorėjo trauktis su visais. Mat ji be proto buvo įsimylėjusi lietuvaitį iš Papluščių kaimo (netoli Kražių). Prie jos glaudėsi ir Elena-Ely. Tad jos sutartu laiku, sutartoje vietoje taip su mama bei broliu nebesusitiko. Šie iškeliavo į Vokietiją, o panelės apsisprendė likti Lietuvoje.
Netrukus Eva ištekėjo už Papluščių kaimo berno. Pasak V. Kojelytės, teta, o kartu su ja ir mama, pateko į labai panašią aplinką, kurią Žemaitė aprašė "Marčioje". Už lietuvio ištekėjusiai vokietaitei neprielankumą jautė ir visas kaimas. Kad nuo to apsaugotų seserį Eleną, šią pristatinėjo kaip lietuvę ūkio darbininkę. Taip Ely Kioler tapo Elena Vaitkute. Tai ją ir apsaugojo nuo kelionės už dyką į Sibirą.
Užtat Evą, kažkam iš kaimiečių pakišus liežuvį, tik pagimdžiusią dukrelę, netrukus išgrūdo į "šiltuosius kraštus". Tad Elenai teko auginti sesers mergaitę, o kartu ir pelnytis duoną kasdieninę.
Po 10 metų grįžtančios iš Sibiro sesers sulaukė, ir tuomet jau buvo laisva kelti sparnus. Ir pakėlė - į Klaipėdą. Ieškoti darbo ir laimės. "Lietuvaitė" gimtąją kalbą jau buvo primiršusi. O ir nesistengė prisiminti. Nes kalbėti vokiškai, o tuo labiau prisipažinti esant vokiečiu buvo pavojinga net praėjus daug metų po tautų vado Stalino mirties...
|
| 1967 m. spalio 18 d. uraganas, stipresnis už "Anatolijų", buvo nusiaubęs Žvejų g. 15-ąjį namą, kuriame gyveno jūreivio I. Kojelio šeima |
Susipažinusi su Izidoriumi, savo paslaptį saugojo toliau. O kai ištekėjo, gimė dukros, prasižioti apie kilmę nedrįso dar labiau - baimė pakenkti joms.
Mama prabilo tik griuvus Berlyno sienai. Jau būdama ne kokios sveikatos, važiavo į Vokietiją susitikti su artimaisiais. Susitiko, pasidžiaugė. Paskui nežinia dėl kokių priežasčių džiaugsmas išblėso. Gal todėl, kad Kojelienė visai sulietuvėjo, išaugino savas dukreles, neskiepydama meilės Vokietijai? Bet juk Jūratės ir Vidos tėvynė - ne Rytprūsiai ir ne Vokietija...
Baisiau už "Anatolijų"
Potvyniai Žvejų gatvėje - tikrai neretas reiškinys. Tačiau V. Kojelytė ir jos jaunesnė sesuo Jūratė, dabar gyvenanti ir dirbanti choreografe Anykščiuose, didįjį potvynį bei uraganą prisimena su visomis smulkmenomis, tik kuriais metais tai buvo ir kuriuo metų laiku, nors užmušk - ne.
Tik pagal "memuaristiką" - į Smiltynės paplūdimį išneštą laivą "Hans Berenstein" pavyko atsekti ir visą uragano "statistiką". Jis siautėjo 1967 m. spalio 18-ąją, ir buvo kur kas galingesnis nei visų gerai menamas "Anatolijus". Tuomet uraganas gūsiuose siekė 55 m/s, o tai reiškia 270 km/h per valandą. Įsivaizduokite tokiu greičiu skriejančią mašiną... Palyginti - "Anatolijaus" greitis buvo 40 m/s.
Po 1967-ųjų uragano mieste buvo tikra "šventė": vaikai saujomis rinko iš išvartytų kioskų pažirusius šratinukus, gardumynus ir kitokį turtą. Vladislava Nagrockienė, gyvenusi Turgaus gatvėje, specialiai ėjo pasižiūrėti uragano pridirbtų eibių ir matė plaukiojančius laikraščių ir maisto produktų kioskus. Ir įsivaizdavo, kad lygiai taip pat plaukioja lovos namų pirmųjų aukštų butuose.
Žvejų gatvės namų gyventojai dalyvauti "šventėje" negalėjo, nes 1,5 m pakilusi Danė apsėmė pirmuosius aukštus. Išeiti į lauką negalėjo ir antrųjų bei trečiųjų aukštų gyventojai, nes Žvejų gatvė buvo tapusi upės vaga...
Vidos ir Jūratės Kojelyčių bei Rimvydo Vaštako, gyvenusio Žvejų g. 11-ajame name (apie šį namą - kitą pirmadienį), lūpomis - apie viską iš eilės.
Lašinių palties gelbėjimo "operacija"
"Visą dieną kankino kažkoks nerimas, su vis smarkesniu vėjo kauksmu stiprėjęs. Tėvas buvo jūroje. Mama dirbo antrojoje pamainoje "konservinėje". Laukėme jos kaip išsigelbėjimo. Prieš vidurnaktį, o gal jau ir po vidurnakčio ji grįžo ir tuoj pat davė komandą iš mūsų lovų prie lango į Žvejų gatvę pereiti į belangį kambarėlį ir suguldė miegoti čia. Matyt, komandas padiktavo motiniška intuicija",- pasakojo V. Kojelytė.
Ar buvo prisnūdusios, ar ne, jau nebepamena. Tačiau visos trys pašoko ant kojų, kai išgirdo tarsi tarano trenksmą ir pažirusių stiklo šukių dzingsėjimą.
"Su baime pravėrusios duris į kambarį, kuriame paprastai miegodavome, pamatėme išdaužtus stiklus languose kaip tik virš mūsų lovų", - ir dabar dar ramiai apie tą uraganinę naktį negali kalbėti seserys Kojelytės, suvokiančios, kas joms grėsė.
Per išdaužtus langus pamatė ir sandėliuko priešais, kitoje gatvės pusėje, nuneštą stogą - jis ir buvo tas taranas, trenkęs į buto langus. Kai išaušo, vėjas buvo kiek aprimęs. Vida ir Jūratė kartu su mama pamatė Žvejų gatvėje plaukiojantį tą patį stogą. Ant jo tarsi keleivis buvo įsitaisiusi lašinių paltis. Jų šeimos lašinių paltis, kabėjusi sandėliuko pastogėje. Su batais iki pažastų gatvėje jau braidžiojo kažkoks vyriškis. Kojelienė paprašė lašinių paltį kaip nors užmesti joms į viršų. Vis mažiau nuostolių...
O R. Vaštakas iš gretimo namo pamena, kaip žmonės prisitaikė prie potvynio.
"Žvejų gatvė priminė Venecijos kanalą. Jame bemat atsirado "gondolos" ir "gondolininkai", - šiandien juokauja jis. O tuomet buvo baisu, nes daugiavaikė Vaštakų šeimyna turėjo prašytis nakvynės pas antrame namo aukšte gyvenusius žmonės. Jų butas pusrūsyje buvo užtvindytas beveik iki lubų...
Apie Vaštakų šeimą ir kitus Žvejų gatvės namų gyventojus - kitą pirmadienį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą