Tačiau pokariu tuo puikuotis būtų buvę netgi pavojinga. Apie kilmę Onutė bevelijo tylėti. Tačiau ji vis tiek išlįsdavo. Onutei per karo sumaištį kažkokiu būdu buvo pavykę išsaugoti indus ir stalo įrankius su šeimos monogramomis. Didžiausių švenčių metu ji traukdavo tuos indus ir jais serviruodavo stalą. Daugelis pas ją į svečius atėjusiųjų prie porcelianų pratę nebuvo - vandenį ar degtinę gerdavo iš aliuminių puodelių ar "granionų" stiklinių. Tad domėdavosi, kokie ant puodelių herbai įspausti, kokios raidės ant šakučių ir peilių išraitytos. Ir nustebdavo sužinoję, kad tai Onutės vaikystės ir paauglystės rakandai iš tėvų namų. Jų likimo irgi nekomentuodavo. Turbūt žuvo gulaguose.
Kaip ten būtų, Kurpių 4-ojo namo kaimynai Onutę labai gerbė. Ir visai ne už jos kilmę. Labiausiai už meilę žmonėms. Ir už tai, kaip ji atlaikė gyvenimo kirčius.
Pirmasis smūgis - gimusi neįgali duktė. Antrasis - kelerių metukų miręs sūnelis. Trečiasis - nusižudęs vyras.
Rotomskis buvo pokarinio tabako fabriko direktorius. Kiek pamena buvę kaimynai, fabrike prasidėjo raganų medžioklė dėl kažkokių machinacijų. Dabar jau nežinosi, ar direktorius buvo į jas įsivėlęs, o laikai buvo tokie, kad už menkniekį ir visai nekaltą žmogų galėjo pasmerkti sušaudyti. Matyt, Onutės vyras visa tai giliai išgyveno - taip, kad nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Ir liko šioje žemėje Onutė su neįgalia dukra.
Tiesa, buvo dar sesuo, gyvenanti Varšuvoje. Tuomet dar negalėjai, kaip šiandien, sėsti į lėktuvą ar autobusą ir lėkti, kur tau reikia. Net į Lenkiją važiuodamas turėjai gauti viršininkų charakteristikas, kad esi patikimas TSRS pilietis, būdavai pasijojamas KGB sietelyje, privalėjai išklausyti paskaitų, kaip užsienyje elgtis. Žodžiu, išvykti galėjai tik po kelis mėnesius trunkančių procedūrų.
Reikia manyti, kad Rotomskienės sesuo, norėdama atvykti į Lietuvą, turėdavo panašiai "sijotis". Ji su Onute tegalėdavo susitikti tik Vilniuje, nes į Klaipėdą užsieniečiai neturėjo teisės atvažiuoti. Tad seserys pasimatydavo retokai.
Pakėlusiai tris gyvenimo smūgius, ketvirtąjį - sesers žūtį po automobilio ratais Varšuvos gatvėje - Onutė išgyveno itin sunkiai. Pasaulyje ji liko be artimų žmonių. Neįgaliai dukrelei juk nepasiguosi... Ji iki gyvenimo pabaigos - 22 metų - taip ir liko kūdikio protelio. Nepaisant to, Onutė jai skyrė visą savo neišdalintą meilę.
Net kai dukrelės neliko, O. Rotomskienė gyvenimo nekeikė. Buvę jos bendradarbiai negalėjo atsistebėti, kaip ji dar sugeba šypsotis, palaidyti humoro krislus. Ir užjausti kitus, kai šiems atsitikdavo nelaimės. Užjausti ne žodžiais, o darbais.
Kai redakcijoje pradėjo dirbti dvi jaunutės panelės, neturinčios kur prisiglausti, Onutė parsibildino jas į savo butą. Ir net neimdavo nuomos. O paskui nuomininku priėmė barmeną Henriką, globojo panelę, vardu Rūta. Ir džiaugėsi, kai jos įnamis ir globojamoji sukūrė šeimą. Ir pradėjo laukti poros sūnaus ar dukrelės, kuriuos jau iš anksto anūkais vadino.
Prisirišimas, regis, buvo abipusis. Per Rotomskienės laidotuves Henrikas su savo šeima jos gedėjo, kaip mamos, močiutės ir anytos.
Štai kaip gyvenime būna. O. Rotomskienės jau gal dvidešimt metų nebėra, o ją geru žodžiu tebeprisimena ir buvę kaimynai, ir buvę bendradarbiai. Nes ji, nepaisydama gyvenimo negandų, aplink save skleidė šilumą.
Dar ir šiandien buvę bendradarbiai prisimena jaukius Kūčių vakarus pas Onutę. Paslapčia nuo kitų kolegų (juk nežinosi, kuris yra "genys", galintis pastuksenti, kam reikia, ir tu lėksi iš darbo kaip kamštis) čia susirinkdavo 15-20 žmonių. Balta staltiesė, šiaudai po ja, servizai su monogramomis ant jos, patiekalų - 12, kalėdaičiai - viskas, kaip turi būti per Kūčias. Taip švęsti religinę šventę ne dažnas miestelėnas ryždavosi, bijodavo pasekmių. O čia sėdi sau "apaštalai" iš "Tarybinės Klaipėdos", ideologinio fronto kariais vadinami... Ir Kūčios įgydavo dar vieną prasmę.
Šių eilučių autorei O. Rotomskienę irgi teko pažinti. Žavėdavausi jos giedru veidu ir baltais, baltais plaukais, kai ji užmiršdavo juos paskalauti "Irida" - tokiu mėliu ševeliūrai. Kai sakydavau komplimentus dėl plaukų, ji nusikvatodavo ir atšaudavo: "Palauk, vaikeli, kai tu pražilsi, kažin, ar tau jie patiks ant nuosavos galvos". Ir, kai toji žilė plaukas po plauko pradėjo lįsti, prisimindavau jos įspėjimą.
Kitą pirmadienį "Akvarelėse" tęsime pasakojimą apie Kurpių g. 4-ąjį namą. Jame gyveno ir Gelažių šeimyna. Jos galva Mykolas Gelažius irkluoti pradėjo dar 1936 m. Klaipėdoje veikusiame "Santaros" klube. Po karo būtent jo iniciatyva iš Vilniaus Nerimi, Nemunu, Vilhelmo kanalu ir Kuršių mariomis buvo parplukdytos pirmosios dvi keturvietės valtys, nuo kurių prasidėjo pokarinės irklavimo bazės Klaipėdoje kūrimas. Tokio entuziasto trys sūnūs irgi irklavo. Tad Gelažiai - akademinio irklavimo istorijos Klaipėdoje nemaža dalis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą