"Puiku, kad dienraštis suranda žmones, kurie rimtai dirba ne sau - miesto labui, kad jo vardas suskambėtų pasaulyje ir įsimintų, ir todėl rengia Metų klaipėdiečių rinkimus. Manau, rimtų, visuomeniškų menininkų čia yra kur kas daugiau. Jie nėra egoistai - individualistai, praplečia savo veiklos sferos ribas, vykdo edukacinius projektus. Norėtųsi, kad ir verslininkai, ir menininkai - kiekvienas, gyvenantis ar dirbantis senamiestyje, būtų patriotiškesni ir pasistengtų, kad apie miestą niekas negalėtų kalbėti, jog čia niekas nevyksta, kad čia yra užlampis", - sakė Isroildžonas, jau 20 metų pasišventęs ne tik atnašavimui savo kūrybos mūzai, bet ir iš savo dirbtuvių tiesiantis tiltus į pasaulį. Jam neužtenka surengti autorinę parodą.
"Neieškau internete žinomų menininkų, rengiant parodas, plenerus, su bendraminčiais pasitelkiame savo draugus iš Lietuvos ir kitų šalių. Noriu, kad Klaipėdoje būtų jaučiamas judėjimas, ir kad nebūtų gėda pristatyti bičiulių darbus, kad jie būtų įvertinti. Ne visi žmonės ateina į parodų rūmus, tad mano idėja yra, jog menas išeitų į gatvę, į tautą, papuoštų miestą. Kad būtume arčiau vienas kito, nes juk visiems skauda širdį dėl apmirusio senamiesčio, kuris niekaip neatsigauna. Visi turime prisidėti suprasdami, kad ir be didelių pinigų galima sukurti kitokį miestą", - sakė I. Baroti.
Jis prisiminė pirmąsias meno akcijas pajūryje - "Smėlio žaidimus", atrakciją anuomet atviroje, dar neužstatytoje erdvėje, menininkų kiemelyje "Daiktų maištas" ir vėliau vykusius projektus "Sankryža" bei "Dialogas", kuriuose dalyvavo menininkai ne tik iš Vakarų Europos, bet ir iš buvusios Tarybų sąjungos imperijos: kazachai, tadžikai, azerbaidžaniečiai, gruzinai, ukrainiečiai, kad priartėtų prie mūsų krašto kultūros ir skleistų savąją. Jų darbai, paveikslai ant didžiulių lakštų, taip pat eksponuoti miesto erdvėse. Vėliau lietuvių autorių darbai papuošė kitų šalių miestų katedrų bei kitokias aikštes.
Pernai Dienovidžio aikštę papuošė metaliniai kūriniai, iš jų liko 3 nenuniokoti, o šiemet akį džiugina keraminiai darbai. Projektus remia Savivaldybė, Kultūros ministerija ir Kultūros taryba, tačiau Isroildžonas džiaugiasi, jog yra įmonių ir žmonių, kurie taip pat noriai paremia. Bet yra dalykų, kurių jokioje ataskaitoje nepaminėsi: Izrailui tenka atvykusius kolegas priimti ir vaišinti savo namuose, vežioti po miestą. Jis sako, kad kiekvienas menininkas su savo charakteriu, kartais reikia daug laiko ir nervų, kad jie jaustųsi kaip namie. Būta kuriozų. Viena žinoma menininkė iš užsienio liejo pyktį, kad jos nepakalbino žurnalistai, o vėliau dar kilo skandalas viešbutyje, kur ji norėjo nemokamai įkurdinti savo tėvus ir vyrą, net neįspėjusi organizatorių. Kitą damą dvi savaites vakarais teko lydėti į viešbutį, nes ji leido sau pasiausti su bohema.
"Kaskart sakau sau: jau viskas, man gana to vargo, bet praeina kiek laiko, ir vėl norisi sugalvoti ką nauja. Tie projektai man atsiperka dvasine prasme, smagu, kai susilaukia dėmesio. Aikštėje dirbdavome ir visą parą, ir senamiesčio gyventojai išeidavo stebėti darbo, pasišnekėti su menininkais ir tikino, kad saugos skulptūras nuo vandalų, tik rūpinosi, kad aikštės apšvietimas sutemus niekam tikęs", - sakė I. Baroti.
Anot jo, iš gatvėse šokančių, grojančių, piešiančių, vaidinimus rengiančių studentų nereikėtų imti mokesčių, nes tai tik centai, o jie senamiesčiui kaip niekas kitas įkvepia gyvybės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą