Tačiau teatro menui nusipelniusi asmenybė nominacijos nesureikšmina. Profesoriui svarbu ne apdovanojimai ar dėmesys, o tai, jog žmonės vis dar prisimena didžiausią jo ir mokinių nuopelną - unikalaus Lietuvoje ir analogų Europoje neturinčio liaudiškųjų klojimo teatrų tinklo sukūrimą, kaimiškojo teatro tradicijų atgaivinimą ir klojimo teatrų judėjimą.
Šį judėjimą kasmet vainikuoja per 20 vis kitame šalies regione vykstančios Klojimo teatro krivūlės - teatrų festivaliai.
Kaip jums pavyko atgaivinti klojimo teatrų judėjimą?
Būtent šiam tikslui įgyvendinti prieš daugelį metų aš į Klaipėdą ir atvykau. Tuo metu Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete režisieriai buvo ruošiami pagal Valstybinio teatro meno instituto Maskvoje (GITIS) sistemą. Tačiau 1980 metais tuometiniam Klaipėdos fakulteto dekanui Vytautui Jakelaičiui aš pasiūliau pakeisti programą ir ruošti daugiau liaudiškojo teatro kūrėjų. Labai džiaugiuosi, kad V. Jakelaitis suprato prasmę ir mums pavyko įgyvendinti pokyčius.
Kuo skiriasi liaudiškasis teatras nuo profesinio?
Teatro kokybė yra ta pati, tik naudojamos skirtingos priemonės. Tarkime, kaip suvaidinti jausmą? Profesiniame teatre reikalingas aktorių persikūnijimas, stengiantis suprasti ir perimti personažo charakterį. Tačiau žmogui, atėjusiam į teatrą nuo staklių, tokie dalykai nėra suprantami. Taigi klojimo teatre žmogaus vidinis turinys nusakomas konkrečiais veiksmais. Pastebėjau, jog klojimo teatro principai ir šiandien dažnai naudojami profesiniame teatre. Tai daro ir tokie teatro grandai kaip Eimuntas Nekrošius!
1983 m. jūsų ir jūsų studentų pastangomis įkurtas Agluonėnų klojimo teatras. Kiek šiandien veikia klojimo teatrų?
To neįmanoma suskaičiuoti! Juk klojimo teatras nebūtinai turi būti įstaiga - tai gali būti neoficialus žmonių susibūrimas. Įdomu, jog tokių teatrų ir teatriukų pilna net mažyčiuose Lietuvos kaimukuose!
Klojimo teatrai kasmet susirenka rengiant festivalius - krivūles.
Kaip vertinate šiuolaikinį teatrą?
Man labai patinka Valentino Masalskio suburtas Klaipėdos jaunimo teatras, kuris savo spektakliuose taip pat naudoja liaudiškojo teatro principus: daug muzikos, judesio, ritmo. Apskritai manau, kad lietuvių teatras savo liaudiškumu išsiskiria iš kitų pasaulio teatrų.
Lietuvių teatralai yra labai gabūs, o teatras labai savitas, aštrus, šviežias. Jis taip pat yra įdomus tematiniu požiūriu.
Tiesiog nuostabu, kokius teatro grandus Lietuvoje turime: Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Eimuntą Nekrošių, Vytautą Balsį, Gintarą ir Saulių Varnus... Klaipėdoje taip pat yra ir buvo puikių režisierių bei artistų. Esu įsitikinęs, jog Lietuva yra teatro šalis, ir visai nesigailiu, kad jam atidaviau visą savo gyvenimą. Teatrą galime palyginti su krepšiniu. Regis, tokia maža šalis, o kiek puikių sportininkų turime!
Šiais laikais yra nemažai spektaklių, kuriuose įtraukiamas ir žiūrovas. Nebelieka sienos tarp aktorių ir publikos...
Tai vėlgi yra klojimo teatro principas! Tik svarbu, jog tai nebūtų daroma formaliai, kad žiūrovas nepasijustų nepatogiai.
Kiek pats esate sukūręs spektaklių?
Oi, daug. Esu dirbęs ir teatre, ir televizijoje. Vis dėlto teatre man dirbti ne taip įdomu, kaip su neprofesionaliu artistu. Jis būna toks išsigandęs, imlus, dėmesingas.
Kokią matote teatro ateitį?
Sunku nuspėti. Sakoma, jog pasaulio pabaiga įvyks tada, kai išnyks bitės ir užsidarys teatrai. Esu įsitikinęs, kad teatras padeda žmogui pamatyti save iš šalies, moko klausytis.
Kokie jūsų ateities planai?
Rusnėje turiu klojimą, kurį man mirdama paliko viena senutė. Didelis, gražus, nendrėmis dengtas klojimas. Aš ten noriu įsteigti klojimo teatro muziejų. Taip pat turiu planą išleisti knygą apie Klaipėdos teatro artistus. Informaciją jau esu surinkęs, tačiau reikia rėmėjų.
Biografija
Petras Bielskis gimė 1935 metais, už antisovietinę veiklą jis kalintas Komijos lageriuose, grįžęs į Lietuvą studijavo Vilniaus universitete, Lietuvos konservatorijoje, Lunačiarskio teatro meno instituto aspirantūroje Maskvoje. P. Bielskis dirbo Šiaulių dramos teatro aktoriumi, Lietuvos TV režisieriumi. 1975 metais prie tuometinių Menininkų rūmų Vilniuje jis įkūrė Novelės teatrą, iki 1985 metų jame režisavo. Nuo 1980 metų jis buvo Klaipėdos universiteto (iki 1991 metų - Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetas) dėstytojas, nuo 1991 metų - Teatro pedagogikos katedros vedėjas, nuo 2010 metų - profesorius.
P. Bielskis yra Balio Sruogos, vyskupo Motiejaus Valančiaus premijų laureatas, Šilalės rajono garbės pilietis, 2009 metais išrinktas pilietiškiausiu klaipėdiečiu, pernai jam suteiktas Klaipėdos kultūros magistro titulas.
Komentaras
Jonas KAUNECKAS, vyskupas
Džiaugiuosi, kad yra renkamas "Garbės klaipėdietis" ir vienas iš kandidatų yra prof. Petras Bielskis. Jį pažįstu jau daugiau negu 25 metus. Tenka kasmet dalyvauti jo rengiamose klojimų teatrų krivūlėse visoje Lietuvoje ir Lenkijos lietuvių renginiuose. Kelis kartus dalyvavau ir jo surengtose konferencijose bei teatro renginiuose Klaipėdos universitete. Stebiuosi jo veiklumu, energingumu, atsidavimu teatrui. Tai nepaprastai talentingas teatrų ugdytojas, režisierius, rašytojas. Tiesiog - Klaipėdos ir Lietuvos įžymybė. Jis tikrai yra nusipelnęs "Garbės klaipėdiečio" vardo.
TEATRAS. Petras Bielskis prisiminė Adomo Mickevičiaus žodžius, jog teatras "biednėja", kai techniškai tobulėja.
Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą