Klaipėda Europos istorijos kontekstuose

Gegužės pabaigoje pirmuosius skaitytojus pasieks dar viena knyga, skirta Klaipėdos miesto istorijai.

Šioje knygoje dešimt autorių per atskirus pjūvius siekė atskleisti Klaipėdos miesto sąsajas su platesniais Baltijos jūros ir Vidurio Rytų Europos istorijos reiškiniais - pradedant Hanzos sąjungos prekyba Baltijos regione, reformacija, tranzitinių komunikacijos kelių susiformavimu, baigiant XVII-XVIII a. Europos apsišvietusiųjų bendruomene, miestų nacionalizavimo procesu, rytinio Baltijos regiono uostų vaidmens tranzitinėje prekyboje kaita.

Skaitytojas straipsnių rinkinyje ras atsakymus tiek apie intymųjį vieno Klaipėdos koklio siužetą, svaigiųjų gėrimų vartojimą senojoje Klaipėdoje, pirmąjį Klaipėdai skirtą eilėraštį, miesto įvaizdį keliautojų įspūdžiuose, tiek ir apie viduramžių europiečių pažiūras į žydus, Lietuvos kaimynų požiūrį į 1939 m. įvykius Klaipėdos krašte ir Klaipėdos vaidmenį holokauste.

Iliustruotą ir plačiai auditorijai skirtą leidinį parengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas. Leidybą Klaipėdos universiteto leidykloje finansavo Lietuvos mokslo taryba.

Anonsuodami leidinio turinį, "Vakarų eksprese" numatome paskelbti kelias autorių specialiai parengtas ištraukas iš šio leidinio. Šiame numeryje - ištrauka iš knygos koncepcijos autoriaus ir sudarytojo Vasilijaus Safronovo įvadinio teksto.

Apie Klaipėdos vaidmenį Europos komunikacijoje XVII-XIX a.

XVII a. pirmojoje pusėje aplinkinėse regiono valstybėse atsiradus reguliariam paštui, šie kontaktai įgijo nuolatinį pobūdį. Per Klaipėdą vedęs senasis kelias tapo "tarnybiniu" pašto traktu, kurio reikšmė tolydžio augo.

Svarbi buvo du šimtmečius

Pirmiausia reguliaraus pašto sistema buvo sukurta Livonijoje: iš anuomet jau Švedijai priklausiusios Rygos XVII a. 3-4 dešimtmečiais paštą reguliariai pradėta gabenti ne tik tarp Livonijos miestų, į Stokholmą, bet ir į Švedijos administracinį centrą Suomijoje Abo (Turku).

Ryga bandė įvesti reguliarų pašto gabenimą ir į Karaliaučių bei Dancigą, tačiau iniciatyvą šiuo klausimu perėmė Brandenburgo kurfiurstas. Remiantis jo 1646 m. balandžio 21 d. potvarkiu, Klaipėda tapo reguliaraus pašto tarp Dancigo ir Rygos tarpine stotimi.

Vieną kartą per savaitę per Piliavą, Karaliaučių, Klaipėdą, Liepoją ir Mintaują paštas turėjo keliauti į Rygą ir tuo pačiu keliu atgal. Be to, 1648 m. reguliarus paštas buvo įvestas tarp Karaliaučiaus ir Varšuvos, o 1648-1649 m. vieną kartą per savaitę pradėjo kursuoti paštas iš Karaliaučiaus į Berlyną, iš ten - pro Madgeburgą, Bylefeldą į Klevės miestelį dabartiniame Vokietijos ir Nyderlandų pasienyje (iš ten savo ruožtu keliauta toliau į Amsterdamą).

Pastarasis pašto traktas, prasidėjęs Klaipėdoje, tapo pagrindiniu Vokietijoje. Nuo jo, jungusio ryčiausias ir vakariausias Brandenburgo markgrafo valdomas teritorijas, atsišakojo kiti keliai.

Dar labiau Klaipėdos reikšmė pašto kelių sistemoje išaugo 1665 m. pradėjus veikti pirmajam reguliaraus pašto traktui tarp Maskvos valstybės ir užsienio, kuris sujungė Maskvą, Tverę, Novgorodą ir Rygą. Iš Rygos Maskvos valstybės siuntos į Europą savo ruožtu keliavo per Klaipėdą. Pažymėtina, kad antrasis traktas "konkurentas" iš Maskvos per Smolenską ir Vilnių į Karaliaučių pradėjo funkcionuoti tik po ketverių metų.

Intensyvumas Vilniaus ir Rygos traktuose keitėsi: iš pradžių buvo nugesusi Vilniaus trakto svarba, bet prasidėjus Šiaurės karui (1700-1721 m.), nusilpo pašto gabenimo intensyvumas per Rygą, o kartu ir per Klaipėdą. Vis dėlto XVIII a. pradžioje Rusijai perkėlus savo sostinę į naujai pastatytąjį Sankt Peterburgą ir užėmus Rygos miestą, jau 1714 m. Rusijos senato sprendimu buvo atidarytas pašto traktas tarp Peterburgo ir Rygos, vėl sustiprinęs Klaipėdos kaip tarpinio punkto funkciją.

Šios funkcijos gyvybingumas visoje anuomet sukurtoje pašto kelių sistemoje lėmė, kad per Klaipėdą beveik du šimtmečius iš vienos Europos dalies į kitą ėjo susirašinėjimas, apsikeitimas informacija, pranešimai ir naujienos. Maža to, jau XVII a. pabaigoje raitelių pašto paslaugos Brandenburgo-Prūsijos valstybės traktuose buvo papildytos reguliariu keleivių, taip pat didesnių siuntų ir netgi pinigų gabenimu. Todėl per Klaipėdą ėjusiu keliu tarp Europos šiaurės ir pietų ėmė reguliariai važiuoti keliautojai - pirkliai, intelektualai, kilmingieji, Europos valstybių monarchai.

Tik 1833 m., kai buvo įgyvendintas nutarimas suteikti pašto trakto funkciją nuo XVI a. pirmosios pusės žinomam Tilžės-Šiaulių keliui, komunikacijos ašis tarp Pietų ir Šiaurės "pasislinko" nuo Klaipėdos, kuri anksčiau turėtą vaidmenį ėmė prarasti. Miesto raidai tai buvo vienas didžiausių smūgių.

Sunki kova dėl geležinkelio

Ryšiai su Kuršu, kelionės iš Karaliaučiaus į Klaipėdą ir Kuršą per Kuršių neriją nenutrūko, tačiau jų pobūdis pasikeitė - šie keliai teliko svarbūs lokalinei komunikacijai. Netekusi tarpinio punkto europiniame kelyje vaidmens, ypač tuo laiku, kai neturėjo kuo jo kompensuoti, Klaipėda paprasčiausiai stagnavo. Ypač tai pasakytina apie XIX a. antrąją pusę, kai šiame regione išplito naujas ir dideles perspektyvas turėjęs komunikacijos būdas - geležinkelis.

Kai 1861-1873 m. pagrindiniai prekių srautai netgi iš palyginti arti Klaipėdos buvusių regionų naujai nutiestomis geležinkelio linijomis buvo nukreipti į kaimyninius Karaliaučiaus, Rygos ir Liepojos uostus, Klaipėda liko vieninteliu stambesniu uostamiesčiu regione, geležinkeliu nesusietu su savo ekonominiu užnugariu.

Tuomet kilę projektai sujungti Klaipėdą geležinkeliu iš vienos pusės su Tilže, o iš kitos - su artimiausiomis Žemaitijos ir Kuršo sritimis, liudytų, kad dar XIX a. pabaigoje šio miesto ateitis buvo siejama su kontaktais, susiformavusiais tuo laiku, kai funkcionavo šiaurės ir pietų komunikacinė ašis per Klaipėdą. Neatsitiktinai miesto pirkliai jau 1862 m. Klaipėdos sujungimą geležinkeliu iš vienos pusės su Tilže ir Įsrutimi, o iš kitos su - Rusijos pasienio teritorijomis Žemaitijoje įvardijo vienu iš dviejų "gyvybinių klausimų" (kitas buvo Minijos-Smeltalės kanalo medienai gabenti statyba), nuo kurių priklausė miesto ateitis.

Klaipėdos sujungimas geležinkeliu su Tilže užtruko, kadangi reikėjo įveikti priešininkus, ne be pagrindo laikiusius šią liniją nerentabilia, be to, 1865 m. atidarytoji linija Įsrutis-Tilžė buvo nutiesta privačios bendrovės, o ne valstybės, tad manyta, kad privatus kapitalas imsis nutiesti ir antrąją linijos dalį iki Klaipėdos. Galiausiai liniją 1872-1875 m. nutiesė valstybė ir taip Klaipėda tapo galutine Įsruties-Tilžės-Klaipėdos geležinkelio stotimi.

Tuomet jos pirkliai, kur tik įmanoma ieškodami užtarėjų, ėmė stengtis, kad Klaipėda būtų susieta geležinkeliu ir su Mažeikiais (Muravjovo geležinkelio stotimi), kurie 1871 m. jau buvo sujungti geležinkeliu su Liepoja, o 1873 m. per Mintaują su Ryga. Per Žemaitiją turėjusi eiti linija būtų nukreipusi prekių srautus į Klaipėdos uostą bent iš šio regiono, o galimai ir perorientavusi dalį srautų iš pietinės Kuršo gubernijos dalies. Tačiau Rusijos vyriausybė visus pasiūlymus nutiesti geležinkelį į Klaipėdą atmesdavo, mat jai tai daryti atrodė netikslinga nei kariniais, nei prekybiniais sumetimais.

Tik 1877-1878 m., kai tarp Didžiosios Britanijos ir Rusijos grėsė kilti karas, Rusija, prisiminusi, kad Krymo karo metais (1854-1856 m.) buvo blokuojami jos uostai, pradėjo derybas, tačiau vietoj linijos Klaipėda-Mažeikiai ji pasiūlė nutiesti liniją per Kretingą į Priekulę Latvijoje, kur geležinkelis turėjo įsijungti į Liepojos liniją. Visgi net ir šio sumanymo Rusija įgyvendinti nesiėmė, tad Klaipėdai savojo vaidmens šiaurės ir pietų komunikacinėje ašyje sustiprinti nepavyko.