Garliavos tragedijos atgarsiai aidėjo ir Vilniaus miesto apylinkės teisme, kur toliau buvo nagrinėjama apie planuojamas Kauno žudynes esą žinojusių ir neužkirtusių joms kelio buvusių bei esamų policijos pareigūnų byla. Šioje byloje net nuskambėjo versija, kad pareigūnai kelio žudynėms neužkirsti galėjo neva tikėdamiesi sučiupti žudiką ir gauti ordinus už gerai atliktą darbą.
„Atsižvelgta į vaiko nuomonę“
Kedžiai teismo prašė leisti matytis ir bendrauti su anūke kas antrą sekmadienį nuo 12 iki 16 val. Ieškovai pageidavo, kad jų ir anūkės susitikimai vyktų Kauno policijos patalpose, dalyvaujant vaiko teisių apsaugos specialistams.
Pasak Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjo Vytauto Jončo, Kedžių ieškinys atmestas atsižvelgiant į vaiko nuomonę-nenorą bendrauti su seneliais.
Mergaitė jau beveik metus gyvena įslaptintoje vietoje su valstybės saugoma savo motina Laima Stankūnaite. Kedžiai anūkės nematė nuo praėjusių metų gegužės 17-osios, kai didžiulės teisėsaugininkų pajėgos šturmavo jų namus ir išplėšė iš ten vaiką.
Teismas, remdamasis psichologų išvada, kad Kedžiai šiame etape nėra pasirengę matytis su anūke, konstatavo, kad dabar senelių ir anūkės susitikimai nėra galimi. Šis sprendimas per 30 dienų gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui.
Sprendime pasisakyta, kad Kedžiai turi bendrauti su specialistais, rengtis susitikimams su anūke, įgyti ne tik teorinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių.
„Teismas pasisakė, kad teisiniai santykiai, dėl kurių kilęs ginčas, yra tęstinio pobūdžio, - „Respublikai“ teigė V. Jončas. - Todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, galimas naujas šio ginčo sprendimas“.
Nepavykę bandymai
Kedžių kova dėl susitikimų su anūke į teismus persikėlė, kai jų susitikimams nepritarė vaiko teisių apsaugos specialistai.
Dar neišsprendus šio klausimo seneliai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leisti susitikti su anūke, iki byla bus išnagrinėta. Tačiau ir Raseinių rajono apylinkės teismas, ir Šiaulių apygardos teismas tokį jų prašymą atmetė.
L. Stankūnaitė siūlė nubausti Kedžius
Su atskiruoju skundu susipažinusi L.Stankūnaitė pateikė atsiliepimą, kad ieškovams bendrauti su anūke kelias nėra užkirstas: tai jie gali daryti laiškais ar elektroniniu paštu.
L. Stankūnaitės įsitikinimu, ieškovai, nesant naujų aplinkybių prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Dėl šios priežasties L. Stankūnaitė siūlė, kad teismas Kedžiams skirtų 5 tūkst. litų baudą.
Pirmadienį apeliacinės instancijos teismas Kedžių atskirąjį skundą atmetė. Teismo manymu, ieškovų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę esamoje bylos nagrinėjimo stadijoje. Teismas neįžvelgė ir pagrindo skirti Kedžiams baudą.
Policija turėjo žinių apie ginklą
Vilniaus miesto apylinkės teisme tęsiant buvusio policijos generalinio komisaro pavaduotojo Visvaldo Račkausko, buvusio Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo Tomo Ulpio ir iki šiol Kriminalinės policijos biure dirbančių Emilijaus Damukaičio, Vitalio Vitkovskio ir Dariušo Sinkevičiaus bylos nagrinėjimą vakar liudijo Kauno prokurorai.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis prisiminė iki pat Kauno žudynių 2009 metų spalio 5-ąją nebuvus jokių duomenų, kad D. Kedys ar kas nors kitas grasintų ir ruoštųsi žudyti vadinamojoje pedofilijos byloje minimus asmenis.
K. Betingis liudijo, kad vykdamas į teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo vietą sulaukė vieno iš aukštų sostinės prokurorų skambučio telefonu. Skambinantysis teiravosi, ar teisėjas negalėjo būti nušautas iš dujinio pistoleto „Iž Baikal“, perdirbto šaudyti koviniais šoviniais. K. Betingiui perklausus, kodėl to teiraujamasi, jam buvo atsakyta, kad policija turėjo žinių, jog tokio ginklo esą ieškojo D. Kedys.
Prokuroras teigė, kad tiriant Kauno žudynes daug informacijos iš policijos galėjo būti nutekinama D. Kedžio artimiesiems. K. Betingis prisipažino tik juodžiausiame košmare galėjęs susapnuoti, kad teisėsaugoje vyktų tokie dalykai.
Pakvietė anonimus kalbėti viešai
Kauno apygardos prokuratūros vadovas samprotavo, kad Kauno žudynėms kelio neužkirtę pareigūnai galėjo tikėtis pričiupti D. Kedį su įkalčiais ir gauti ordinus už gerai atliktą darbą. Neva suvokę, kad ieškomasis juos pergudravo, pareigūnai galėjo išsigąsti ir nuspręsti nepripažinti savo klaidų.
K. Betingio pavaduotojas Vladimiras Kokoškinas prisiminė, kad pagal J. Furmanavičiaus nužudymo braižą iš pradžių manyta, jog nusikaltimą įvykdė samdomas žudikas. Esą tik po susidorojimo su Violeta Naruševičiene apsistota ties versija, kad tai galėjo padaryti D. Kedys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą