Policijoje nukirtus galvą kraujo daugėja

Vakar sukako 7 metai, kai po 2007 m. lapkritį Skuodo rajone girto policininko Sauliaus Pauliko sukeltos mirtinos avarijos iš pareigų pasitraukė tuometinis vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys ir policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius. Pastarasis tai padarė ne savo noru. Policijos vadovui nepaklusus ministro raginimui, žodį tarė prezidentas Valdas Adamkus - jis paklausė, kiek dar aukų turi pasiglemžti keliuose vykstantis karas, kad politikai ir valstybės pareigūnai atsitokėtų. Po pokalbio su V.Adamkumi V.Grigaravičius pranešė atsistatydinąs.

2011 m. vasario viduryje iš pareigų pasitraukė ir tuometinis policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas. Tai jis padarė po girto Trakų policijos komisariato patrulio sukeltos avarijos, per kurią žuvo trys žmonės.

Bejausmė statistika rodo, kad kraujas šalies keliuose ir toliau liejasi upėmis. Nuo 2000 m. per policininkų padarytas avarijas žuvo mažiausiai 22 žmonės. Tik, priešingai nei prieš septynerius ar trejus metus, dabartiniai policijos vadai po girtų jų pavaldinių sukeltų tragiškų eismo įvykių ne tik neskuba atsistatydinti, bet ir sėkmingai kopia karjeros laiptais.

- Po jūsų atsistatydinimo jau praėjo nemažai laiko. Ar pasukus laiko ratą atgal taip pat pasielgtumėte? - „Vakaro žinios“ paklausė privačiame versle besidarbuojančio buvusio policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus.

- Aš nemanau, kad tai buvo teisingas sprendimas. Bet aplinkybės lėmė, kad teko taip pasielgti. Tada ir vidaus reikalų ministras atsistatydino. Aišku, jis yra politikas, tad jam tai buvo ir politinė reklama. O mano atsistatydinimas buvo betikslis. Be žalos, nes iš tarnybos pasitraukė valstybės parengtas žmogus, jis jokios naudos nedavė.

Kaip pasielgčiau dar kartą, sunku ir pasakyti. Šį sprendimą priimti buvo labai sunku psichologiškai. Bet žingsnis žengtas ir dabar gyvenu kitokį gyvenimą. Ir viskas kaip ir gerai.

- Po tokių tragiškų įvykių atsakomybę prisiima ir pasitraukti nusprendžia ne visi pareigūnai. Jau buvusio policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio girtų pavaldinių avarijos iš posto neišvertė ir net nesutrukdė jam gauti ministro portfelį.

- Sauliaus Skvernelio tarnybą generalinio komisaro poste vertinu teigiamai, o į atsistatydinimus žiūriu skeptiškai. Manau, kad to neturėtų būti statutinėse organizacijose. Tai gali ir galbūt turi daryti politikai. Generalinio komisaro postas nėra politinis. Tai statutinės organizacijos vadovas ir jis turi tarnauti taip, kaip reglamentuoja statutas ir kiti įstatymai.

- Tai kas turi prisiimti atsakomybę? Ar užtenka, kad tai padarys tik įstatymų nesilaikantis pareigūnas, ar to paties turime tikėtis ne tik iš jo tiesioginio, bet ir visos policijos vadovo?

- Turi būti personalinė atsakomybė, o ne taip, kad kažkas už kažką atsakytų ir „kristų“ galvos ar netektų pareigų. Aš prieš tokius dalykus. Atsistatydindamas Skuodo rajono policijos vadovą palikau eiti pareigų (Skuodo rajono policijos komisariato vadovas Algimantas Šideikis buvo laikinai nušalintas nuo pareigų, kol vyko tarnybinis tyrimas, bet atsipirko papeikimu. 2010 m. vasarį garbingai išlydėtas iš tarnybos.)

Jei tu padarai, tai tu griežtai ir atsakai. O visa kita yra tyrimo objektas. Reikia ištirti visas įvykio aplinkybes, kas prie jo privedė. Jei pareigūnas buvo priklausomas nuo alkoholio ir kolektyve tai turėjo būti žinoma, tuomet vadovybė turėtų imtis atitinkamų priemonių. Pareikalauti, kad žmogus gydytųsi, ar sustiprinti jo kontrolę.

Juk yra ir netyčinių dalykų. Žmogus beveik nevartojo alkoholio, o kartą išgėrė ir padarė skaudų eismo įvykį. Tokius atvejus iš anksto prognozuoti labai sunku.

- Bet tokiu atveju visuomenė užduos neišvengiamą klausimą - o kur žiūrėjo vadovybė?

- Čia dar sovietinis mentalitetas. Anksčiau buvo labai populiaru, kad kam nors įvykus būtinai „lėktų“ galvos. Atrodo, kad parodai, jog esi labai griežtas, ir imiesi priemonių, bet iš esmės nuo to niekas nepasikeičia.

- Jei sulauktumėte kvietimo grįžti į policiją, ką atsakytumėte?

- Ne. Yra jaunų žmonių, kurie tarnauja ir siekia karjeros, tegul dirba. Mes galime patarti, padėti, kartais tai ir darome, kai mūsų paklausia. Štai ir šiandien (trečiadienį - red. past.) Policijos departamente bendravau su naujuoju generaliniu komisaru ir naujuoju vidaus reikalų ministru. Ne tik aš vienas, bet ir kiti buvę generaliniai komisarai. Savo patirtį, jei ji kam bus reikalinga, tikrai perduosime.

Aleksandrijos tragedija

Kraupi avarija Skuodo rajono Aleksandrijos miestelyje įvyko 2007 metų lapkričio 7 dieną. Prie vietos mokyklos 27 metų girto Skuodo rajono PK patrulio 27 metų Sauliaus Pauliko vairuojamas ir dideliu greičiu lekiantis BMW 520 partrenkė ir mirtinai sužalojo tris namo po pamokų einančius 10 metų berniukus. Palikęs ketvirtokus mirti, avarijos kaltininkas iš įvykio vietos pabėgo. Praleidęs naktį besislapstydamas viename uostamiesčio viešbutyje jis, lydimas taip pat policijoje tuo metu dirbusio brolio, kitos dienos rytą atvyko į policiją.

2008 metų kovą Klaipėdos miesto apylinkės teismas S.Paulikui skyrė griežčiausią už šį nusikaltimą įstatymo numatytą bausmę - 10 metų nelaisvės. Po nuteistojo skundo tų pačių metų gruodį Klaipėdos apygardos teismas šią bausmę sušvelnino sutrumpindamas ją metais, žuvusių vaikų šeimoms priteisdamas po 300 tūkst. litų neturtinės žalos.

Į laisvę jau buvęs policininkas turėtų išeiti 2016 metų lapkričio 8 dieną.

S.Paulikas net tris kartus bandė išeiti į laisvę pirma laiko. Šiuos žygius jis pradėjo 2012 metų pabaigoje, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti. Pastarąjį kartą žemesnės instancijos teismo sprendimą nepaleisti pirma laiko tragišką avariją sukėlusio vairuotojo šių metų rugpjūčio pabaigoje paliko galioti Vilniaus apygardos teismas.

Teismo teigimu, nusikaltimą S.Paulikas padarė būdamas neblaivus ir dirbdamas policininku, tad privalėjo puikiai žinoti galimas savo veiksmų pasekmės. Galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje konstatuojama, kad dar liko nemaža neatliktos bausmės dalis, o nuteistasis įkalinimo įstaigoje ne visada elgėsi pavyzdingai. 2009 metų gegužę S.Paulikas įkalinimo įstaigoje rastas neblaivus ir už tai buvo dešimčiai parų uždarytas į baudos izoliatorių.

Neigiamo atsakymo S.Paulikas sulaukė ir iš Vilniaus pataisos namų, kuriuose atlieka bausmę, Lygtinio paleidimo komisijos, nes yra pagrindo manyti, kad jis laisvėje vėl nesilaikys įstatymų ir nusikals.

Kiekvienas neigiamas atsakymas paleisti į laisvę pirma laiko S.Pauliką labai sunervina. Dėl to jis kaltina apie tai rašančią ir neva specialiai ažiotažą keliančią žiniasklaidą.

Kalėdamas pataisos namuose S.Paulikas dirba ūkio aptarnavimo brigadoje valgyklos darbininku - skuta bulves. Pastaruoju metu jis ėmė aktyviai sportuoti. Kadangi yra gana aukštas, jam gerai sekasi žaisti krepšinį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“