Šiuo metu šalies policijos įstaigose dirba apie 12 tūkst. pareigūnų, jų emocine būkle rūpinasi 24 psichologai, dirbantys visų apskričių policijos komisariatuose. Vidutiniškai vienam psichologui tenka po 500 pareigūnų, tačiau realiai šis skaičius būna ir dvigubai didesnis.
- Ar policijos įstaigose dirbantys psichologai pajėgūs užtikrinti pagalbą kiekvienam policininkui? - pasiteiravo „Vakaro žinios“ Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologo Arūno NORKAUS.
- Bando būti pajėgūs tiek, kiek tai įmanoma. Tačiau būtų neetiška reikalauti iš vieno ar dviejų visoje apskrityje ar specializuotoje policijos įstaigoje dirbančių psichologų suspėti pastebėti kiekvieną pareigūną, jeigu jis dirba su tūkstančiu ar keliais šimtais pareigūnų vienu metu. Todėl problema sprendžiama dvejopai. Pirmiausia specialių psichologinių vertinimų būdu į policiją pradėti atrinkti psichologiškai stabilūs, emociškai menkai pažeidžiami asmenys.
- Kokios didžiausios problemos šiandien slegia pareigūnus?
- Jeigu neliestume visiems žinomos mažų atlyginimų problemos, o situaciją vertintume iš platesnės psichologinės perspektyvos, tai galima sakyti, kad Lietuvos policijai būdingos tokios pat problemos kaip ir kitų ES valstybių policijos pareigūnams. Pati didžiausia problema yra su darbu susijęs stresas. Jis pasireiškia kasdieniais susidūrimais su smurtu, agresija, pavojumi kitiems žmonėms ir pačiam sau, patirtimi, peržengiančia įprastas žmogaus patirties ribas. To pasekmės - fizinės ir psichinės sveikatos problemos. Tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad policijos pareigūnams būdingi kur kas dažnesni negu visoje populiacijoje širdies ir kraujagyslių susirgimai, depresiškumas, virškinimo sutrikimai, santykių šeimoje problemos ir suicidiškumas.
- Kodėl dalis pareigūnų iškylančias problemas linkę spręsti gerdami, o ne lankydamiesi pas psichologą?
- Tą kylančią įtampą policijos pareigūnai, kaip ir visi žmonės, sprendžia labai įvairiai. Vieni labiau koncentruojasi į problemų sprendimą psichologinio konsultavimosi būdu, kiti ieško emocinės paramos šeimoje, tarp draugų ar kolegų, dar kiti bando atsipalaiduoti sportuodami, žvejodami, fotografuodami, piešdami ar muzikuodami. Žinoma, kai kurie ieško atsipalaidavimo gerdami alkoholį. Tokių nėra daug, jei turėtume omenyje, kad Lietuvoje yra apie 12 tūkst. policijos pareigūnų. Taip yra ir kitų valstybių policijoje, ir kitose organizacijose, ir kitose visuomenėse, ir kitose kultūrose, netgi tose, kur alkoholio vartojimas draudžiamas įstatymų ar religijos dogmų. Tokia gyvenimo realybė.
- Kokios priežastys lemia, kad policijos pareigūnai, turintys būti pavyzdys visuomenei, išgėrę ryžtasi sėsti prie vairo?
- Manyčiau, tokios pat, kokios paskatina vairuoti išgėrusius politikus, kunigus, televizijos žvaigždes ir visus kitus žmones. Visais atvejais nebūna vienos konkrečios priežasties ar faktoriaus - susideda visa kupeta tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių, kurių bendras pavadinimas yra save žalojantis elgesys. Jo priežastis - prasta psichologinė būsena, kuri jau galėtų būti mūsų visuomenės vizitine kortele. Vairavimas išgėrus yra tik vienas save žalojančio elgesio pavyzdys. Norint galima jų išvardyti ir daugiau: alkoholio ir narkotikų vartojimas, savižudybės, chuliganiškas vairavimas ir t.t. Tai tarsi nesąmoningas ir netiesioginis (arba tiesioginis) bandymas suvesti sąskaitas pačiam su savimi. Arba su kitais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą