Prabilo nužudytos Ievos Strazdauskaitės tėvai

Būrys žmonių stovėjo susikibę rankomis prie degančios žvakės. Jų veidais riedėjo ašaros.

Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate maldą kalbėjo plungiškės I.Strazdauskaitės artimieji, jos draugas Gediminas, kriminalistai, psichologai ir kunigas.

Kauniečiams pareigūnams tą 2017-ųjų kovo 10 dieną po atkaklių paieškų bei nusikaltėlių sulaikymo operacijos teko dar viena sunki misija – pranešti V.Strazdauskui ir jo žmonai Editai, kad Kėdainių rajone rasti jų dukters palaikai.

Viltis rasti dingusią 26 metų I.Strazdauskaitę gyvą akimirksniu užgeso.

Buvo sunku tuo patikėti. Motinos, tėvo ir sesers atmintyje dar buvo ryškus prisiminimas, kaip ji pirmąjį kovo savaitgalį grįžo paviešėti į gimtuosiuos namus.

„Ji gyveno ir dirbo Vilniuje, bet bent keletą kartų per mėnesį grįždavo į Žemaitiją aplankyti artimųjų, nuolat paskambindavo“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo artimieji.

Tą savaitgalį, kaip ir anksčiau, Ieva su mama Plungėje gamino pietus, kalbėjosi apie ateities planus.

E.Strazdauskienė prieš išvykstant dukrai į sostinę pasakė: „Būk atsargi, neskubėk“. Rūpestinga mama nuolat pergyvendavo, kad kelyje neįvyktų kokia avarija. Mergina pasakė: „Na, mama, nepergyvenk“.

Tėvai, sesuo, draugai I.Strazdauskaitę prisimena kaip gabią, atsakingą, draugiško būdo. Ji mokėsi gerai, tad ir už bakalauro, ir už magistro studijas nereikėjo mokėti. Baigusi Vilniaus universitetą ir apsigynusi tarptautinės komunikacijos magistro laipsnį mergina dirbo vadybininke įmonėje „Member Shop“.

„Į darbą Ieva žiūrėjo atsakingai ir jį vertino. Buvo kruopšti ir net tada, kai savaitgaliais grįždavo į Plungę, dirbdavo kompiuteriu.

Kaip ir visi jauni žmonės, ji ieškojo savęs ir tikrai būtų pasiekusi daugiau“, – kalbėjo artimieji.

I.Strazdauskaitė planavo bendrą ateitį su širdies draugu Gediminu, taip pat kilusiu iš Plungės ir įleidusiu šaknis sostinėje.

Tačiau jaunatviškų siekių ir svajonių kupinas gyvenimas nutrūko po akistatos su žiaurių nusikaltėlių gauja greitkelyje Kaunas–Vilnius.

„Mums vis dar labai sunku, kartais atrodo, kad ne gyvename, bet tik egzistuojame“, – tyliai ištarė plungiškis V.Strazdauskas.

Akistata su dukters žudikais

Užgriuvus netekties skausmui tėvai ir toliau patiria įtampą. Jiems teko vykti į Kauno apygardos teismą, ten pamatyti dukters budelius. Ši rezonansinė byla jau daugiau kaip metus nagrinėjama uždaruose posėdžiuose.

V.Strazdauskui ir kitiems nužudytos merginos artimiesiems teismo salėje vėl teko prisiminti lemtingas dienas, viską išgyventi iš naujo.

„Vykau ne į kiekvieną posėdį. Advokatas pasakydavo, kada reikia, tada ir važiavau į Kauną“, – paaiškino plungiškis.

Pastaruoju metu V.Strazdauskas daug mąstė apie baigiamąją kalbą. Ją nukentėjusiųjų vardu gruodžio 12-ąją teisme pasakė advokatas Marius Liatukas. Prieš posėdį jie aptarė, ką reikėtų akcentuoti.

Prieš tai tame pačiame posėdyje baigiamąją kalbą sakęs prokuroras Gintas Ivanauskas siūlė trims organizuotos gaujos nariams pusbroliams Karoliui, Leonui ir Mantui Bieliauskams skirti griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos.

I.Strazdauskaitės artimųjų advokatas M.Liatukas pritarė tokiai prokuroro pasiūlytai bausmei: „Šis nusikaltimas labai ciniškas, brutalus.“ Teisininkas pripažino, kad ir jam nelengva emociškai dirbti šiame procese, nors stengiasi vadovautis tik įrodymais.

Ir I.Strazdauskaitės tėvas, kai vykdavo į teismo posėdžius, būdavo susitelkęs vien į bylą, vengė dėmesio. Tad ir apie šeimą ištikusią tragediją iki šiol jis nebuvo viešai kalbėjęs.

„Atidėkime pokalbį, dar per sunku kalbėti“, – kaskart išgirsdavau atodūsį.

Vis dėlto šią savaitę V.Strazdauskas pagaliau sutiko duoti išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.

„Aš paprastas santechnikas. Dirbu Plungėje su verslo liudijimu. Jokių verslų neturiu“, – lėtai rinkdamas žodžius ištarė 54 metų V.Strazdauskas.

Prisiminimai lanko kasdien

– Ar jūs tikėjotės, kad visiems trims organizuotos nusikaltėlių gaujos nariams bus pasiūlyta griežčiausia bausmė? – paklausiau V.Strazdausko.

– Taip, nes turi būti pasiektas teisingumas. Nusikaltėliams turėtų būti skirta tokia bausmė, kokia priklauso. Jie nusipelnė kalėjimo iki gyvos galvos.

Už tai, ką jie padarė, turi ir atsakyti. Ir visi trys gauti tokią pat bausmę, nes visi kartu viską darė. Toliau jau – teismo reikalas, kokį nuosprendį paskelbs.

– Kai dingo, o vėliau buvo rasta nužudyta Ieva, jūsų gyvenimas apsivertė.

Kaip viską atlaikote?

– Mūsų gyvenimas iš tiesų apsivertė aukštyn kojomis – nebėra toks, koks buvo, – atsiduso V.Strazdauskas. – Sunku gyventi, prisiminimai lanko kiekvieną dieną. Nuo to vakaro, kai duktė dingo, nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie ją.

Sunku visai mūsų šeimai – ir žmonai, kitai dukrai. Mano žmona juk Ievą pagimdė, tad ji dar sunkiau viską išgyvena.

Mūsų šeimai prireikė psichologų pagalbos. Ir iki šiol jos reikia. Tokia trauma – visam gyvenimui.

Bet mums reikia ir kažkaip gyventi toliau, ir eiti į darbą. Mano žmona dirba su vaikais. Būna labai sunkių dienų, būna ir linksmesnių.

Tačiau sunkumas, kuris slegia širdį, išliks visą likusį gyvenimą. Iki mirties.

Vežėsi tiktai lauktuvių

– Ar tą pirmąjį 2017-ųjų kovo savaitgalį buvo įprasta dukters viešnagė Plungėje?

– Taip. Aš jau nepamenu, apie ką mes tada kalbėjomės, bet ta viešnagė nebuvo kuo nors išskirtinė. Paviešėjusi savaitgalį namuose ji ramiai išsiruošė į Vilnių.

– Buvo pasklidę gandų ir spekuliacijų, kad jūsų duktė vežė kažkokius daiktus. Ką gi iš tiesų ji vežėsi?

– Ji vežėsi tiktai savo drabužių ir lauktuvių, kurių buvo įdėjusi jos mama, – naminio maisto. Tai ir buvo visas krovinys.

O kalbama, rašoma iš tiesų buvo visko daug, taip pat ir netiesos – tai mus skaudino. Tie komentarai mūsų šeimos gyvenimo nepalengvino.

– Bet juk daug žmonių ir padėjo? Jie ieškojo, teikė informaciją, o žurnalistai kalbino asmenis, kurie taip pat buvo užpulti keliuose.

– Taip, kai kurie labai padėjo, rašė teisybę, ir už tai juos gerbiame. Padėjo ir daug paprastų žmonių, kurie ėjo ieškoti mūsų dukters. Iš tiesų yra labai daug gerų žmonių.

– Teismo salėje matėte kaltinamuosius, kurie nutraukė jūsų dukters gyvybę. Kaip jie elgiasi, gal jūsų atsiprašė?

– Nėra jokių atsiprašymų. Jei ir bandytų tai daryti, mes nepriimtume jų atsiprašymų. Visa šalis pamatė, kokie tai žmonės. Tegul jie nevargsta ir tokių žodžių netaria.

– Ar dingus dukrai jūs ir pats su šeima jos atkakliai ieškojote?

– Taip, ieškojome kiekvieną dieną. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate išbūdavome iki išnaktų. Paieška vyko visą laiką. Dieną ir pareigūnai išvažiuodavo ieškoti, ir mes, artimieji.

O vakare vėl grįždavome į komisariatą. Tada susitikdavome su komisaru Dariumi (Kauno apskrities VPK viršininkas D.Žukauskas. – Aut.), kitais pareigūnais. Porą valandų pamiegodavome ir vėl vykdavome ieškoti.

Vykdavo kartu ieškoti

– Išgirdę tragišką žinią kalbėjote su pareigūnais bendrą maldą. Ar ji padėjo?

– Kai mums tą žinią pranešė Kauno komisariate, buvo labai sunku, bet jautėme palaikymą.

Meldėmės ir iki tol kiekvieną dieną – kol dar vyko paieška. Šalia komisariato yra bažnyčia.

Tada dar mums buvo likusi viltis rasti Ievą gyvą ir malda.

– Pranešti visuomenei apie atskleistą nusikaltimą iš sostinės į Kauną nuvyko tuometis generalinis komisaras Linas Pernavas. Gal jis su jumis susitiko, pareiškė užuojautą?

– Mes su juo nebuvome susitikę. Bendraudavome tik su D.Žukausku ir jo vadovaujamais pareigūnais.

Gerai matėme, kaip šie pareigūnai dirbo. Rytais iš komisariato išvykdavome ir eidavome ieškodami pakelėmis. Ėjo kartu ir mano žmona, žentas, kiti artimieji.

Jei visi pareigūnai dirbtų taip, kaip tada dirbo būtent kauniečių komanda, Lietuvoje būtų įvykdoma mažiau nusikaltimų, greičiau susemtų visus išgamas.

– Ar dar palaikote ryšį su buvusiu dukters Ievos sužadėtiniu?

– Mes pabendraujame – susitinkame, pasisveikiname. Mes kartu išgyvenome ir iki šiol išgyvename netektį, palaikome vieni kitus. Ir toliau gerai sutariame.

– Ką patartumėte tėvams, kurie gali pakliūti į panašią situaciją – sulaukti žinios apie vaiko dingimą?

– Jeigu savo vaiką myli, reikia iškart pradėti jo ieškoti. Ir svarbiausia – neprarasti vilties, – ištarė V.Strazdauskas.

Liko ir kalėdinės puošmenos

Plungiškė pedagogė E.Strazdauskienė iki šiol taip stipriai išgyvena dėl netekties, kad sunkiai įstengė apie tai kalbėti.

Dingus I.Strazdauskaitei motina paprašė visuomenės pagalbos. Tada ji žadėjo sumokėti už informaciją, kuri padėtų surasti dukterį.

Virpantis E.Strazdauskienės balsas pastarosiomis savaitėmis bylojo, kad gilios žaizdos motinos širdyje dar neužgijo: „Mes esame dėkingi ir žiniasklaidai, ir visiems geros valios žmonėms, kurie padėjo ieškoti. Bet daugiau kalbėti ta tema dar nepajėgiu.“

Vis dėlto po poros dienų plungiškė pedagogė pasidalijo prisiminimais apie dukterį.

„Ieva mylėjo gyvenimą ir mokėjo juo džiaugtis. Ji kaip saulės spindulėlis aplink save skleisdavo šilumą ir jaukumą. Dažnai grįždavo aplankyti artimųjų, buvo rūpestinga dukra, sesė, mylinti krikšto mama sesės dukrai. Mylėjo ir lankė kaime gyvenančią močiutę. Visi buvome apgaubti jos meilės ir dėmesio. Buvome laimingi.

Liko tik nuostabūs šilti prisiminimai, jos rankomis sukurtos puošmenos Kalėdų eglutei, nutilęs jos smuikas ir vaikystės meškučiai.

Tesiilsi ramybėje, šviesoje ir meilėje mano nuostabioji dukrelė“, – kalbėjo E.Strazdauskienė.