Tragiška kelionė į meilės miestą

Tragiška kelionė į meilės miestą

Tariamas bedarbio socialinis draudimas nelaimės atveju skaudžiai smogia per artimųjų kišenes. Rugpjūčio viduryje susirengusi į romantišką kelionę Paryžiun 52 metų Širvintų rajono gyventoja Vida Laucevičienė nė neįtarė, kad ši išvyka jai taps lemtinga, o vaikams - nemenka finansine našta.

Vidurkelyje dingo ryšys

Prieš kelerius metus bedarbe tapusi V.Laucevičienė vertėsi tik atsitiktiniais uždarbiais, tačiau užsiregistravusi Darbo biržoje moteris jautėsi socialiai saugi net ir susirengusi pakeliauti po Europos Sąjungos šalis.

V.Laucevičienės dukra Daiva Jasiūnienė, gyvenanti Šiaulių kaime, Širvintų rajone, „Respublikai“ pasakojo, kad mama atostogų į išsvajotą Paryžių rugpjūčio 12-osios rytą esą išvyko viena. Dar du vaikus - dukrą Danguolę ir sūnų Nerijų turinti moteris nuslėpė, kad keliaus su savo draugu, vienoje Rokų (Kauno r.) įmonėje dirbančiu sunkiasvorio vilkiko vairuotoju.

LEMTIS. Romantiška kelionė į Paryžių Vidai Laucevičienei tapo paskutinė.

 

Sekmadienį namus palikusi

V.Laucevičienė savo vaikams SMS žinutes siuntė iki pat antradienio. Ji rašė, kad viskas yra gerai, kelionė sunkvežimio kabinoje jos nevargina. Tačiau trečiadienį, rugpjūčio 15-ąją, ryšys su motina nutrūko - ji nebeatsakė į trumpąsias žinutes, neatsiliepė į skambučius, o netrukus garso signalai bylojo, kad telefono aparatas - apskritai išjungtas.

Netrukus V.Laucevičienės vaikai sulaukė motinos draugo telefono skambučio. Šeimai iki tol nepažįstamas vyras pranešė, kad su juo keliaujanti moteris pasijuto blogai - ją ištiko epilepsijos priepuolis.

„Kažkokia nesąmonė, nes mama visada buvo sveika, o juo labiau - nesiskundė jokia epilepsija, - pasakojo į Paryžių išvykusios Lietuvos pilietės dukra Danguolė Laucevičiūtė. - Aš tam jos draugui siūliau kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą ir prašiau, kad leistų telefonu pasikalbėti su mama. Jis visą dieną tik atkirsdavo, kad mama miega. Mus ėmė kamuoti nerimas, o netrukus jau abu telefonai ten buvo išjungti. Žinojome tik tai, kad mama yra kažkur jau už Vokietijos“.

Dar po kiek laiko V.Laucevičienės artimieji sulaukė ir Belgijos pareigūnų telefono skambučių. Ir žinios apie nelaimingą atsitikimą. Jie vis pateikdavo labai skirtingas nelaimės aplinkybes: moteris iškrito iš sunkvežimio, susitrenkė galvą mašinos kabinoje ar smarkiai susižeidė į stiklus.

Siūlė remti donorystę

Neaiškiomis aplinkybėmis sunkiai sužeista V.Laucevičienė buvo nugabenta į Gento miesto ligoninę, kur aštuonias dienas išbuvo komos būsenos. Belgų gydytojai atliko dvi galvos operacijas ir sunkios ligonės artimiesiems telefonu tvirtino, kad pacientės nebus galima transportuoti į Lietuvą bent dvi savaites.

Tačiau rugpjūčio 24-osios pavakarę dar vienas skambutis iš Gento ligoninės buvo gedulingas: gydytojai pranešė V.Laucevičienės artimiesiems, kad lietuvė mirė. Ir, nepaaiškinę jokių mirties priežasčių, pasiteiravo, ar giminės sutinka velionės organus padovanoti donorystės labui.

„Visą tą laiką mes, vaikai, bendravome su Lietuvos ambasados Briuselyje darbuotojais ir prašėme padėti išsiaiškinti, kur, kokioje ligoninėje yra mūsų mama, - pasakojo D.Laucevičiūtė. - Taip pat sakėme, kad nemokame belgų kalbos, o patys belgai labai sunkiai kalba angliškai, tad norėjome, kad diplomatai talkintų kalbantis su ligoninės, morgo darbuotojais. Tačiau mums buvo atsakyta, kad ambasada vertėjavimu neužsiima“.

Belgijoje paslaptingomis aplinkybėmis mirusios Lietuvos pilietės dukra D.Jasiūnienė taip pat tvirtino, kad mūsų šalies diplomatai, išgirdę apie žmones ištikusią bėdą, tik siuntinėjo vieni pas kitus.

„Iš pradžių paskambinome į Užsienio reikalų ministeriją, ten išgirdome, kad turime kreiptis į ambasadą Briuselyje. Pastarojoje sužinojome tik tai, kad kadangi mūsų mama nebuvo apsidraudusi, visos gydymo ir palaikų pervežimo išlaidos teks artimiesiems, - stebėjosi D.Jasiūnienė. - Tai buvo labai keista girdėti, nes pastaruoju metu ji buvo registruota Darbo biržoje, tad jai ir mums atrodė, kad ji yra apdrausta“.

Tuo tarpu „Respublika“ išsiaiškino, kad Lietuvos diplomatai išties nesikratė padėti mūsų šalies piliečiams, kuriuos užklupo netikėta bėda. Ambasados Briuselyje patarėja Danguolė Vinciūnienė iš pradžių domėjosi sunkiai sužeistos V.Laucevičienės būkle ligoninėje, o vėliau - jau mirusios moters palaikų pervežimu. Tuo rūpinosi ir po darbo valandų.

Diplomatė abiem dėl motinos mirties sielvartavusioms seserims pranešė, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau paaiškino jų broliui Nerijui Laucevičiui, kokių dokumentų išvežant palaikus iš Belgijos reikalauja šios šalies įstatymai, kokie teisės aktai tokiais atvejais galioja Vokietijoje ir Lenkijoje.

Pervežėjai naudojasi nelaime

V.Laucevičienės palaikai buvo atvežti į Tėvynę tik praėjusią savaitę. Moters dukra D.Jasiūnienė „Respublikai“ pasakojo, kad ją itin nustebino milžiniški palaikų pervežimo įkainiai, kuriuos, tarsi susitarusios, Lietuvos bendrovės nustatė itin didelius. Atvežti mamos kūną iš Belgijos vaikams buvo siūloma net už 20 tūkst. litų. Tik gerai panaršę internete širvintiškiai aptiko vos už 5 tūkst. litų tokias paslaugas teikiančią įmonę. Tiesa, cinkuotas karstas buvo gabenamas paprastu mikroautobusu.

Pasak mirusios V.Laucevičienės dukterų, jų motina dirbo ir mokėjo mokesčius valstybei visą gyvenimą. Vienu metu ji plušėjo „Lelijos“ siuvimo fabrike, vėliau - apdailininke statybose. Darbo vienoje sostinės statybų bendrovėje moteris neteko Lietuvoje prasidėjus ekonominei krizei.

„Žinoma, tas bedarbės draudimas turbūt tiek ir tegalioja, bet mama į kelionę išvyko ir be draudimo „žaliosios“ kortelės, - pasakojo D.Jasiūnienė. - Todėl mums teko padengti ne vien mamos palaikų pervežimo paslaugos išlaidas. Vien už cinkuoto karsto antspaudą, kad jį būtų galima išvežti į užsienį, Belgijos pareigūnams teko sumokėti 150 eurų (apie 517 litų). Dabar dar laukiame sąskaitos už mamos gydymą Gento ligoninėje, kuri, kaip žinome, sieks taip pat šimtus eurų“.

Danguolė VINCIŪNIENĖ, Lietuvos ambasados Belgijoje patarėja:

Rugpjūčio 16 d. gavome informaciją, kad į Gento universitetinę ligoninę kritinės būklės buvo paguldyta Lietuvos pilietė V.L., kuri taip ir neatgavusi sąmonės rugpjūčio 24 d. vakare mirė. Tiek jai gulint ligoninėje, tiek mirus, su šeima palaikėme nuolatinį ryšį, šeimos prašymu kasdien skambinau į ligoninę ir teiravausi apie jos būklę. Ligoninė, beje, ne vieną kartą man sakė, kad šeima yra informuojama, nes patys skambina. Kad būtų lengviau bendrauti su šeima, ligoninė savo iniciatyva surado rusų kalbos vertėją. Ambasada apie ligonės mirtį sužinojo pirmadienį, rugpjūčio 27 d. Šeima buvo informuota, jai nusiunčiau iš ligoninės gautą mirties pažymą, parašiau, kur yra laikomas kūnas, daviau telefono numerį. Paaiškinau tvarką, kaip gaunamas mirties liudijimas - Belgijoje į savivaldybę kreipiasi laidojimo įmonė, tad suteikiau informaciją apie tokias įmones Gente. Išsiaiškinau telefonu ir perdaviau morgo informaciją, kad mirties išvadas perduos atsiimant kūną kartu su mirties liudijimu. Velionės sūnaus pageidavimu, skambinau į ligoninę ir gavau žodinį atsakymą dėl mirties priežasties, todėl policija nutraukė tyrimą. Mirusioji nebuvo apsidraudusi. Dvi savaites buvo palaikomas nuolatinis ryšys ir po darbo valandų su mirusios ir su Universitetinės Gento ligoninės morgu. Šeima susirado pigiai palaikus pervežančią Lietuvos įmonę. Jos galimybėmis sutvarkyti mirties liudijimą (Belgijoje tai daro laidojimo paslaugas teikianti įmonė) abejojau ir aš, ir morgas. Todėl sutarėme su morgo darbuotojais, kad jie patys išimties tvarka savivaldybėje sutvarkys visus formalumus ir paims mirties liudijimą. Tai ir buvo padaryta, belgai mane apie tai informavo.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder