Lenkų kino režisierius Voicechas Smažovskis: pasaulyje nėra tautos, kuri savo istorijoje neturėtų juodųjų dėmių

Į Vilnių atvyko žinomas lenkų kino režisierius Voicechas Smažovskis (Wojciech Smarzowski), kurio filmas "Voluinė" ("Wolyn", 2016) rodomas festivalyje "Kino pavasaris".

„Voluinė" - pirmasis vaidybinis filmas, pasakojantis apie 1943-1944 m. Ukrainoje vykdytas masines žudynes.

Devynis Lenkijos kino akademijos apdovanojimus "Erelius", tarp jų - ir geriausio filmo kategorijoje, pelniusi juosta vertinama prieštaringai. Darbas prie jos truko ketverius metus ir pareikalavo daug ištvermės bei sunkumų. Pasklidus kalboms, kad filmą finansuoja Rusija, dalis ukrainiečių aktorių atsisakė filmuotis. Komandoje dirbo ir psichologas, padėjęs vaikams „įeiti" į filmuojamas žiaurias scenas.

Apie tai - Eltos korespondentės Laimos Žemulienės pokalbis su V. Smažovskiu.

- Pripažinote, kad „Voluinė" buvo sunkiausias filmas jūsų karjeroje. Kas padėjo atsigauti po šio filmo fiziškai, psichiškai, emociškai?

- Darbas prie to filmo buvo toks sunkus, kad viskas, kas vyko po jo, ir padėjo atsigauti. Kai susitinku ir kalbuosi su žmonėmis, kurie išgyveno Voluinės tragediją, kurie yra jos liudininkai, kurie visa prisimena, man tai - didžiausia garbė ir atsigavimas po to darbo. Kita vertus, tai nėra mano pirmas filmas, aš neturiu iš jo „išeiti".

Nors žaidžiu futbolą, jame nusiraminimo neieškojau. Kai mano žmona gimdė pirmąjį vaiką ir jai darė Cezario pjūvį, aš nusileidau į apačią ir perskaičiau sporto žurnalą nuo pirmo puslapio iki paskutinio. Skaitymas „nuima" įtampą. Bet tai buvo dar prieš filmą.

- Kodėl ėmėtės tokios sunkios temos apie 1943-1944 m. Ukrainoje vykdytas masines žudynes? 1943 m. Ukrainos nacionalistai pradėjo Voluinės ir Rytų Galicijos lenkų etninį valymą. Gal ta tragedija jus palietė asmeniškai - gal tose vietose gyveno ir žuvo jūsų artimieji?

- Taip, buvo asmeninių priežasčių. Mano tėvas gimė Rytų Galicijoje. 1943 m. visa jo šeima pabėgo į Lenkiją, nes bijojo, kad ukrainietiško nacionalizmo banga atsiris į Rytų Galiciją. Gal dėl to jis gyvas, kad šeima iš ten pabėgo? Bet filmui tai neturėjo jokios reikšmės.

Prieš „Voluinę" sukurtas mano filmas „Rožė" - taip pat istorinis, jame parodytas Mozūrijos merginų prievartavimas. „Rožę" pristatėme kartu su filmo aktore Agata Kuleša (Agata Kulesza) - žiūrovai prarado amą po tokios tikroviškos istorijos. Vyresnio amžiaus moterys prie manęs prieidavo ir pasakodavo apie tuos prievartavimus, kurie tikrai buvo.

Žiūrovų susidomėjimas tuo filmu buvo didelis. Po tokio emocionalaus „Rožės" priėmimo nusprendžiau padaryti dar vieną istorinį filmą tema, kuri yra nutylėta ir mažiau žinoma, apie kurią mažiau kalbama. Būtent emocionalus „Rožės" priėmimas paskatino kurti „Voluinę".

- Jūsų „Voluinė" dar nebuvo parodyta „Kino pavasaryje", o jau sukėlė diskusijų bangą. Ukrainos tautinės atminties instituto direktorius, istorikas Volodymyras Viatrovyčius Vilniuje, naujienų agentūroje ELTA, surengtoje spaudos konferencijoje filmą pavadino propagandine, antiukrainietiška juosta, kuri yra labai toli nuo tikro istorijos nagrinėjimo. Anot jo, tai - vienpusė istorijos traktuotė.

- Labai svarbu, ar V. Viatrovyčius buvo matęs filmą prieš tą spaudos konferenciją, ar ne. Aš girdėjau dar Lenkijoje, kad jis, nematęs filmo, jau buvo priešiškai jo atžvilgiu nusiteikęs. Bet situacija - labai rimta, ir aš žinau, kur įsivėliau. Lenkija ir Ukraina šias istorijas traktuoja skirtingai. Ukrainiečiai Voluinės istoriją „įmeta" į labai platų kontekstą - nuo pirmojo prezidento Simono Petliūros laikų, t.y. nuo 1919-ųjų iki 1947-ųjų Vyslos operacijos. Lenkija žiūri į siauresnį kontekstą - tik į Voluinę, kur 1943-1944 metais vyko tos skerdynės.

Svarbiausia, kad ukrainiečiai prie aukų deda lygybės ženklą - esą vienodas aukų skaičius buvo ir Ukrainoje, ir Lenkijoje. Ukrainiečiai teigia, kad Lenkijos agresija ir atsakas yra toks pat, kaip ir jų. Bet taip nėra - faktai rodo, kad Voluinės regione 80 procentų aukų buvo lenkai, 20 procentų - ukrainiečiai. Būtent žuvusiųjų skaičius ir yra nesantaikos priežastis.

Bet ne skaičiai svarbiausia. Žudymai, žiaurumas man ir buvo išeities taškas, kad būtų galima tą tragediją suprasti. Prieš ketverius metus, pradėdamas filmą, klausiau savęs, kaip galima būti tokiam žiauriam? Mane nustebino, kaip po tokių žiaurumų, tokių žudynių galima grįžti į normalų gyvenimą. Kaip tiems, kurie išgyveno tą istoriją, adaptuotis normaliame pasaulyje? Man tai - didžiausia mįslė.

Šis filmas nėra nukreiptas prieš ukrainiečius - jis prieš radikalų nacionalizmą. Mano svajonė, kad po šio filmo grįžę namo žiūrovai priglaustų savo vaikus. Nes tik nuo mūsų priklauso, kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai. Apie tai man šis filmas. Noriu naiviai tikėti, kad jis padės Ukrainos ir Lenkijos santykiams.

Po filmo bendraudavau su ukrainiečiais žiūrovais, kurie gyvena arba dirba Lenkijoje. Labiausiai nustebino, kai vienas 80 metų senukas mane nusitempė už scenos ir pasakė, kad tas filmas - apie jį. Papasakojo, kad jis - ukrainietis, jo tėvas 1943 m. turėjo nužudyti savo lenkę žmoną, kad vaikai liktų gyvi. Jis ir yra tas vaikas. Senukas išėjo apsiverkęs, o aš buvau toks pritrenktas, kad pamiršau savo vardą ir pavardę.

Bet yra ir tokių ukrainiečių žiūrovų, kuriems filmas nepatinka, ir jie tiesiog išeina iš salės. Su jais netenka diskutuoti. Mūsų paskirtis - kalbėti apie tai, nes pasaulyje nėra tautos, kuri savo istorijoje neturėtų juodųjų dėmių.

- „Voluinė", be virtuoziškai atlikto režisieriaus darbo, labai žiauri kino juosta. Kur ji nufilmuota ir kaip vyko darbas?

- Pati tema yra žiauri, todėl ir filmas turėjo būti žiaurus norint parodyti ten vykusių įvykių tikroviškumą. Tam, kad būtų pusiausvyra tarp žiaurumo ir tikroviškumo, turėjau į filmą įvesti meilės istoriją. Kitaip žiūrovas išeitų iš salės po 10 minučių.

Sunkumai buvo du: pirma, finansai, antra - kaip „persukti" vaikus, jaunus aktorius per šią istoriją. O virš viso to prisidėjo dar ir politiniai sunkumai. Apie šį filmą pradėjau galvoti 2011-2012 metais, dar prieš Maidano įvykius. Po to pasaulis pasikeitė. Kuriant šį filmą buvo dvi abejonės: kaip žiūrovas jį priims - ar tiesiogiai, kad lenkai yra geri, o nacionalistai ukrainiečiai - blogis? Kita abejonė ta, kad rusai gali pasinaudoti šia istorija, kuri jiems būtų į naudą. Bet jeigu mes to nebūtume padarę, rusai irgi galėtų padaryti tokį filmą ir pasinaudoti šia tema.

Juosta buvo nufilmuota Lenkijoje, prie Ukrainos sienos.

- Filme vaidina ir ukrainiečių aktorių. Negi taip paprastai jie ėmė ir sutiko filmuotis „Voluinėje"?

- Su aktoriais viskas buvo sutarta iš anksto, bet kilo sunkumų. Pasklido kalbos, kad filmas daromas už rusų pinigus, ir dalis jaunų ukrainiečių aktorių atsisakė filmuotis. Kita dalis filmavosi ir savo darbą atliko gerai.

- Ar vaizduojant žiaurias skerdynių scenas nesulaukdavote priekaištų iš aktorių, filmavimo komandos?

- Sunkiausia buvo su vaikais, paaugliais, kai reikėjo juos pervesti per tą blogį. Kartu susiburdavome ir su dvidešimtmečiais Lenkijos ir Ukrainos aktoriais ir aptardavome, kokį efektą norime išgauti iš konkrečios scenos, ir paskui dirbdavome.

- Greitai bėgančiuose filmo titruose pastebėjau įrašytą ir psichologą. Kam jis padėdavo - vaikams, aktoriams, visai filmavimo komandai?

- Psichologai buvo skirti vaikams, kad jie „minkštai" įeitų į filmavimus, kad be sunkumų galėtų „išeiti" iš tų scenų. Psichologas dirbo su vaikais.

- Viena scena - itin žiauri. Gal 10 metų berniuką ukrainiečiai apsuka rugiais - suriša lyg rugių pėdą - ir uždega. Ar tik neperspaudėte su ta scena?

- Yra šimtai įrodymų, kad taip buvo. Viskas paremta tikromis istorijomis. Tik sunku buvo dirbti su vaikais. Filmavosi didelė grupė įvairaus amžiaus vaikų. Psichologui prie kiekvieno reikėjo prieiti individualiai, kad išaiškintų, kaip elgtis. Bet čia - vien techniniai sunkumai.

- Pats parašėte filmo scenarijų. O gal tikrai ten, Voluinėje, 1939-ųjų gegužę įsiplieskė tokia meilės istorija, kurią filme įkūnija lenkė Zosia ir ukrainietis Petro? Ar ši istorija - jūsų vaizduotės kūrinys?

- Tokių istorijų buvo labai daug. Bet Voluinėje 1938-1939 m. mišrių santuokų pradėjo mažėti, tačiau Rytų Galicijoje jų buvo daugiau.

- Labai gerai parinkti filmo aktoriai. Pagrindinė aktorė Michalina Labač (Michalina Labacz), kuri vaidina Zofiją, tiesiog pritrenkė savo vaidmens brandumu, kitimu - nuo jaunos įsimylėjusios merginos iki karo baisumų persekiojamos moters, perėjusios visą žudynių ir karo pragarą. Stulbina, kad toks jaunas žmogus (kai pradėjote filmuoti, jai buvo 20 metų) galėtų taip įtikinamai suvaidinti.

- Tai ir yra esmė, kad herojus keistųsi per filmą.

- Kaip suradote tą merginą - jūs pats ar jūsų komandos nariai, atsakingi už aktorių atranką? Į bandymus turbūt atėjo kokie 500 merginų?

- Ne, į to vaidmens bandymus atėjo 250 merginų. Pagal scenarijų Zosia turėjo būti 17-18 metų ir tokios aktorės reikėjo ieškoti teatro arba kino mokyklose. Buvo aktorių atrankos direktorius, jis padarė tų 250 merginų vaizdajuosčių. Iš jų atrinkau tik 20 ir pradėjau su jomis dirbti pats. Iš 20-ies liko šešios. Visos tos šešios vaidina filme, bet pripažinau, kad Michalina - geriausia, tikusi Zosios vaidmeniui. Tai apskritai pirmas jos vaidmuo. Debiutas. Ji buvo Varšuvos teatro akademijos pirmakursė.

- Ar po tiek įtampos pareikalavusio darbo jai prireikė psichologo pagalbos?

- Ne. Be to, kad yra jauna, ji buvo ir gerai pasirengusi aktorė, suaugusi asmenybė. Kad ji tinka tam vaidmeniui, jau prieš filmą buvo aišku.

- Gal šiame filme vaidina jūsų žmona ir vaikai?

- Ne. Bet turiu išsiųsti juos pas psichologą. Žmona filmą matė, vaikai - dar ne. Na, juokauju su tuo psichologu. Kai darau filmą, į tą istoriją įsismelkia mano šeima, mes viską išgyvenam kartu.

- Man ypač patiko filmo pabaiga. Ar tikrai Zofija miršta?

- Filmo pabaiga - atvira žiūrovui. Ta prieš akis tekanti upė - gal tai Dievo, gal mitologinė Stikso upė Hado karalystėje, kas žino. Zofija arba mirė, arba jai pasimaišė protas.

- Bet yra ir trečias kelias - žiūrovui gali atrodyti, kad ji tiltu per tą upę grįžta į Lenkiją.

- Taip, yra kelios šio filmo pabaigos interpretacijos. Bet noriu, kad pats žiūrovas nuspręstų, kaip baigiasi ši istorija. Paisant filmo realybės, Lenkija buvo ne priešais ją, o už jos. Vadinasi, ji turėjo grįžti atgal.

- Ką dabar ruošiatės filmuoti?

- Turiu tris projektus. Vienas jų - apie viduramžius, apie pagonybę ir katalikybę, kai X a. Lenkijoje ant pagoniškų šventyklų buvo statomos katalikų bažnyčios. Bet aš padarysiu istoriją tokią, kokia Lenkijos politikai nebus patenkinti.