Marija Korenkaitė: "Džiaugiuosi pažinusi Sofiją"

Aktorės debiutas turės tęsinį

Kūrybinė grupė ir kino gurmanai kelis šio britų režisieriaus Roberto Mulano (Robert Mullan) filmo seansus matė per šiųmetinį festivalį „Kino pavasaris“. Pati Marija taip pat matė kino filmą, tačiau premjeros išvakarėse ji jaudinosi ir sakė norinti filmą pažiūrėti dar kartą ir išgirsti kolegų pastabų. „Kine, kitaip negu teatre, nieko pakeisti negalima, bet pasimokyti iš kai kurių nesklandumų visada praverčia“, - įsitikinusi Keistuolių ir „Atviro rato“ teatrų spektakliuose vaidinanti aktorė. M.Korenkaitė džiaugėsi, kad R.Mulanas pasirinko tam vaidmeniui būtent ją, o po „Laiškų Sofijai“ jis aktorę pakvietė filmuotis dar viename meniniame kino filme, kuriame jos partneris buvo Gediminas Storpirštis. Ir tai dar ne viskas. Marija tikisi, kad taip jai atsivers platesnis kelias į kino pasaulį.

Ar supras žiūrovai?

„Labiausiai jaudinuosi dėl to, ar žiūrovai supras mano heroję rašytoją ir visuomenės veikėją, labai stiprią asmenybę S.Kymantaitę-Čiurlionienę, nes jai kai kas iš nūdienos vertintojų prikiša nejautrumą dėl M.K.Čiurlionio tragiško likimo. Todėl ne veltui filmo afišose parašyta, kad istorija labiau perduota per Sofijos jausmų skalę“, - prisipažįsta M.Korenkaitė.

Apie savo heroję aktorė mažokai žinojo, todėl perskaitė viską, ką rado internete, taip pat labai pravertė knyga, kurioje išspausdinti M.K.Čiurlionio laiškai žmonai, domėjosi rašytojos kūryba. O režisieriaus scenarijus, kurį jis rašė padedamas pagrindinį vaidmenį atlikusio genijaus palikuonio pianisto Roko Zubovo, jai taip pat buvo įdomus: „Filmavimo metas buvo nuostabus, nes iš arti susipažinau su kinu, įdomiais žmonėmis. O su Roku susipažinome labai įdomiomis aplinkybėmis, kai abu vykome traukiniu į Sankt Peterburgą, kur buvo filmuojama viena iš svarbiausių situacijų. Kelionė buvo ilga, daug ką aptarėme, susidraugavome ir esame draugai ir šiol. Aš jį mokiau aktorystės, o jis mane įvedė į M.K.Čiurlionio pasaulį, apie kurį nelabai daug žinojau, nors ir žavėjausi jo paveikslais, muzika“.

Aktorei Sofijos asmenybė pasirodė prieštaringa. „Ji labai moteriška, trapi, bet kartu ir stipri. Joje išorinis šaltumas dera su švelnumu ir sielos jautrumu, - sakė aktorė. - Filme atsiskleidžia jos, kaip kovotojos už tėvų kalbą, savigarbą, galimybę būti laimingai, savybės. Jai teko daug išgyvenimų, kai susidūrė su skaudžia realybe - sužinojo apie mylimojo ligą. Filme yra nemažai ir gražių jų bendravimo akimirkų. Deja, žmogiškosios laimės ji patyrė nedaug, bet susilaukė dukros Danutės“.

Mariją labiausiai sujaudino Sofijos žodžiai užrašuose apie Konstantino netektį: „Jeigu tu nestovi kryžkelėje ir nešauki visiems, kad esi nelaimingas, jei tavo ašaras tejaučia nakties tamsa, jie tavęs nesupras. Jei tavo skausmas per didelis, kad galėtum apie jį kalbėti, atrodysi bejausmis“. Nusiraminimą ir savęs įprasminimą ji atrado visuomeninėje veikloje ir kūryboje. Jos literatūrinis palikimas tikrai nėra menkas ir vertas dėmesio: „Man džiugu, kad šis filmas jau sulaukė neblogų įvertinimų, o svarbiausia, kad jis dar plačiau skleidžia žinią apie Lietuvą ir jos didįjį menininką“.

Rokiškyje gimusi Marija baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, čia jos mokytojais buvo Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis. Aktorystės pasirinkimas jos nenuvylė. „Atviro rato“ kolegos tapo draugais, o Eimunto Nekrošiaus spektakliuose vaidinantis Daumantas Ciunis šią vasarą tapo jos vyru. „Mes bendraminčiai, nes esame vienos profesijos žmonės ir gerai suprantame vienas kitą. Mūsų profesija nuostabi, nes nuolat turime galimybę susipažinti su neeilinėmis asmenybėmis“, - džiaugėsi M.Korenkaitė.