Romo Kalantos susideginimas ir iškart po jo kilusios spontaniškos antisovietinės demonstracijos – tai vienas iš šiemet pradedamo filmuoti vaidybinio filmo „Emilija“ akcentų. Filmas pasakoja apie tylų pilietinį ir kultūrinį pasipriešinimą okupaciniam režimui, kurio epicentru 1972 metų pavasarį buvo tapusi Kauno Laisvės alėja. Per sukrečiančias žmogiškas istorijas, filmo kūrėjai ketina pateikti paveikslą sovietinės visuomenės, kurioje paskyra skalbimo mašinai ar kelionė į užsienį buvo vertinama labiau nei žmogiškas orumas ir dažnai nusverdavo pasirinkimą tarp tiesos ir išdavystės.
Kurdami filmą „Emilija“ jėgas sujungia šiemet viename prestižiškiausių - Sundance (JAV) kino festivalyje apdovanoto filmo „Sangailės vasara“ prodiuserė Živilė Gallego ir vieno visų laikų populiariausių lietuviškų filmų „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius Donatas Ulvydas. Pasirinkimą kurti filmą būtent apie šį Lietuvos istorijos laikotarpį kūrėjai motyvuoja ypatinga atmosfera, kurią įžvelgė analizuodami įvairių žmonių prisiminimus apie 1972-ųjų metų įvykius.
„Kalbėdami apie tai, kuo tuo metu gyveno Lietuva, pirmiausiai prisimename R. Kalantos auką ir vėliau vykusias antisovietines demonstracijas. Tai buvo ryškūs ir svarbūs įvykiai, bet dar daugiau labai svarbaus ir įdomaus veiksmo vyko aplinkui – namuose, jaunimo klubuose, rašytojų galvose, teatruose. Tai buvo labai gyvas, labai karštas ir tuo pačiu – labai kryptingas pasipriešinimo judėjimas“, sako filmo prodiuserė Živilė Gallego.
Filmas „Emilija“ pasakos istorijas žmonių, kuriems teko atsakomybė apsispręsti - ar priešintis okupacinei sistemai, ar su ja kolaboruoti. Atvirai užduodamas esminis klausimas: kas yra tikrasis heroizmas - greitai mirti kovojant laisvę su ginklu rankose, ar kantriai vilkti okupacijos jungą ir taip išlikti kaip tautai, išsaugoti savo kalbą ir kultūrą.
„Tai laikotarpis, kupinas atviro ir paslėpto heroizmo, bet taip pat - ir nesusipratimo, kolaboravimo, smurto, išdavysčių. Partizaninis judėjimas jau užgniaužtas, bet jis dar gyvas visų atmintyje. Vyksta lūžis, apsisprendimas – ar viską mesti ir kolaboruoti su priešu, ar atvirai išeiti į gatves, viešai pasiaukoti vardan tų, kurie žuvo miškuose. Dauguma apsisprendė pasiduoti, prisitaikyti, gyventi mele. Ir tik įsivaizduokite, kas nutinka tokioje visuomenėje, kai kažkas atsistoja ir pradeda garsiai sakyti tiesą. Ir tūkstančiai žmonių plūsta tos Tiesos klausyti“, - intriguoja režisierius D. Ulvydas.
Režisieriaus teigimu, filmo tema - ypač aktuali mūsų dienomis, nes garsiai sakyti tiesą šiandien yra lygiai taip pat svarbu, kaip buvo R. Kalantos laikais.
„Kai visai šalia mūsų yra žvanginama ginklais, grasinama ir žudoma, o į žmonių sąmonę brukamas begėdiškas melas, Tiesos sakymas ir pripažinimas yra pagrindinis kelias į laisvę. Taip buvo prieš keturiasdešimt metų, taip yra ir šiandien“, - sako D. Ulvydas.
Filmo „Emilija“ filmavimo darbus numatoma pradėti jau šią vasarą, premjera numatoma 2017 metų. pradžioje. Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą