Motinos diena. Šventės istorija

Motinos dieną švenčia visas pasaulis. Lietuvoje oficialiai ji imta minėti nuo 1929 metų.

Lietuvoje

Tarpukariu tai buvo moderni, naujai sukurta šventė, visuotinai pradėta švęsti mokytojos, Lietuvių katalikių moterų draugijos vadovės Magdalenos Draugelytės-Galdikienės pastangomis. "Motinos dienoje visa mokykla turėtų dalyvauti pamaldose motinos intencija ir paskui mokykloje suruošti paminėjimą", - rašė ji kreipimesi į švietimo ministerį.

Sovietmečiu Motinos diena oficialiai buvo švenčiama tik kartu su Tarptautine moters diena kovo 8-ąją. Išskyrus Bažnyčią. "Bažnyčia tą patį metodą panaudoja ir šiandien, siekdama nukreipti pažangų darbininkų judėjimą sau patogia linkme (Juozapo šventė, Motinos diena - gegužės pirmąjį sekmadienį, kada kapitalistinių kraštų darbininkai švenčia savo solidarumo šventę)", - rašė P. Pečiūra 1974 m.

Nuo 1987 m. Motinos diena vėl švenčiama gegužės pirmą sekmadienį.

Motinos dienos grąžinimas į gegužės pirmą sekmadienį siejamas su etnologo dr. Juozo Kudirkos (1939-2007) vardu. Tai buvęs pirmas bandymas atkurti tarpukario švenčių tradicijas ir šventę oficialiai įtraukti į minėtinų dienų sąrašą. Po to dr. J. Kudirka tikėjosi palaipsniui atkurti ir visas kitas tradicines kalendorines šventes. Istoriko bei etnologo dr. Žilvyčio Šaknio teigimu, Motinos dienos atkūrimas buvo pirmas laimėjimas "atstatant bolševikų sugriautą lietuvių liaudies kultūros sistemą".

Pasaulyje

Pasaulyje Motinos diena švenčiama skirtingu metu ir siejama su skirtingais vardais, istoriniais bei religiniais įvykiais.

Pirmąjį gegužės sekmadienį Motinos dieną švenčiame kartu su ispanais, portugalais, vengrais.

Antrąjį gegužės sekmadienį Motinos diena švenčiama Latvijoje, Estijoje, Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Italijoje, JAV, Australijoje, Taivane (sutampa ir su Budos gimtadieniu) ir kt.

Prancūzai ir švedai Motinos dieną mini paskutinį gegužės sekmadienį.

Norvegai Motinos dieną švenčia antrąjį vasario sekmadienį.

Gruzinai - kovo 3 d.

Rusijoje, Baltarusijoje, Afganistane, Azerbaidžane, Bulgarijoje, Kazachstane, Vietname ir kt. Motinos diena švenčiama kovo 8-ąją.

Jungtinėje Karalystėje, Airijoje Motinos diena minima ketvirtą Gavėnios sekmadienį.

Panamoje Motinos diena švenčiama gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dieną.

Argentinoje Motinos diena švenčiama trečiąjį spalio sekmadienį.

Musulmonai švenčia per pavasario lygiadienį, kovo 21-ąją. Tuo metu Motiną pagerbia Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas, Jordanija, Kuveitas, Sudanas ir kt.

Iraniečiai savo gimdytojas pagerbia šeštojo islamo kalendoriaus mėnesio 20 d., per vienintelės pranašo Mahometo dukters Fatimos gimtadienį.

Izraelyje ši šventė minima žydų kalendoriaus mėnesio 30 dieną, per Henrietos Szold mirties metines. Ši moteris gelbėjo žydų vaikus nuo nacistinės Vokietijos.

Žemyna, žemė motina

Archeologė, antropologė Marija Gimbutienė senosios religijos figūras - Žemyną, Laimą, Gabiją, Austėją, Laumę ir kt. - siejo su priešindoeuropine epocha, ankstesniais nei 3-2,5 tūkst. pr. Kr. laikais, baltų žemėse.

Pasak etnologo dr. Jono Balio, daugelyje tautų, kur žemdirbystė buvo svarbiausias pragyvenimo šaltinis, magiškoji žemės galia perėjo į personifikuotą dievybę ar dvasią.

Motinos pagerbimas kildinamas iš seniausio deivės motinos, motinos-žemės kulto. Indijoje, Vedų epochoje, jis reiškėsi kaip Prithivi - suasmeninta Žemė, Aditi - begalybės simbolis, visuotinės nedalomos sąmonės simbolis, Ušas - aušros dievė ir kt.

VARDAI. Nuo 1929 m. mokytojos, Lietuvių katalikių moterų draugijos vadovės Magdalenos Draugelytės-Galdikienės iniciatyva pirmą gegužės sekmadienį pradėta minėti Motinos diena. Jos grąžinimas po sovietmečio laikotarpio siejamas su etnologo dr. Juozo Kudirkos pastangomis.

Pasak prancūzų sociologo, antropologo Emilio Durkheimo, Vedose minimi dievų vardai paprastai yra bendriniai, įvardijantys gamtos reiškinius: "Agni, vienos pagrindinių Indijos dievybių vardas, pradžioje tereiškė materialų ugnies faktą, tokį, kurį suvokia juslės, be jokio mitologinio pamato. <...> kad ši reikšmė labai sena, rodo jos išlikimas kitose indoeuropiečių kalbose: lotynų - ignis, lietuvių ugnis, senovės slavų ogny akivaizdžiai artimos Agni reikšmei. <...> Tokie faktai leidžia manyti, jog šiose tautose žemė, gamtos kūnai ir gamtos jėgos buvo pirmieji objektai, susiję su religiniu jausmu; jie ir tapo pirmaisiais sudievintais daiktais."

Romos istorikas Tacitas (58 m. po Kr. - 117 m. po Kr.) mini aisčių, t. y. vakarų baltų, "mater deum". Mitologijos tyrinėtojų ji tapatinama su Žemyna. Apibūdindamas germanų genčių religiją, Tacitas taip pat pabrėžė mitinės motinos kultą. Pasak jo, septynios germanų gentys garbino žemę Nertą, tai yra žemę motiną.

Matri Deum

Vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų, etnografų, mitologų Matas Pretorijus teigė, jog senųjų nadruvių, sūduvių ir kitų prūsų palikuonys "yra įsitikinę, kad žemėje slypi kažkas dieviška". Baltai tikėjo žemę, tiksliau - ją reprezentuojančią dievybę. Vardydamas senųjų prūsų dievus, M. Pretorijus Žemyną skiria prie žemės dievybių: "Iš žemės dievų yra Žemėpatis, Žemynė arba ir Žemelė"; "prieš pradėdami gerti jie pirmiausia šiek tiek nupila ant žemės Žemynėlei, t. y. žemės deivei, nes zeme prūsiškai ir lietuviškai reiškia žemė, o Žemyne, Žemynele - žemės deivė, kuri tvarko žemę."

Tuometinėje Prūsijoje ir Vakarų Lietuvoje (Žemaitijoje, Nemuno žemupyje ir Klaipėdos apylinkėse) garbintai deivei Žemynai M. Pretorijus skyrė daugiausiai dėmesio. Savo veikale (XVII a. pab.) Žemyną jis sieja su reikšmingiausiomis žmogaus būties situacijomis, šventėmis ir darbais bei jų metu atliekamais šiai deivei skirtais ritualais. Be žemdirbystės, gyvulių globos ir augalijos sričių, nuo jos valios priklausė ir žemiškasis žmogaus gyvenimas, ypač lemtingais tarpsniais: gimdymu, krikštynomis, sužieduotuvėmis, sutuoktuvėmis, mirimu ir laidotuvėmis.

Motinystė ryškiausia deivės Laimos prigimtyje. Latvių tautosakoje Laima neretai vadinama motina. Jos šaukdavosi gimdyvės.

Romėnai panašiai kaip Žemyną ir Laimą aukštino Artemidę, egiptiečiai - Izidę, kurios irgi globojo gimdyves.

Graikai garbino Gają, kurios pats vardas reiškė žemę ir kuri pagimdė Dangų, Kalnus, Jūrą... Gaja graikams buvo ir visų Dievų motina - mitinė pramotė, atsiradusi iš Chaoso.

Paplitus krikščionybei, deivių kultą perėmė Dievo motinos Marijos garbinimas.

1583 m. jėzuitas Jokūbas Lavinskis, misionieriavęs Lietuvoje, Žemaitkiemyje, rašė: "Moterys buvo pratusios kvailai aukoti vištą Dievo motinai (matri deum), nežinau, kokį vardą turinčiai"...

Šaltiniai. Irma Šidiškienė, "Moters dienos tradicijos išradimas Lietuvoje"; Nijolė Laurinkienė, "Žemyna - žemė ir deivė" ir kt.