Kokių įspūdžių tau, kaip rengėjai, pažėrė šiemetinis festivalis?
Padariau išvadą, kad klaipėdiečiai labiau eina pasižiūrėti lietuvių, apie kuriuos kažką yra girdėję, pasirodymų. Šiemetinio festivalio intriga tapo ispanų ir Kauno šokio teatro "Aura" projektas, publiką sudomino ir Cezario Graužinio spektaklis. Tuo metu užsieniečiais, net labai garsiais, publika tarsi nepasitiki. Bet tokia tendencija pastebima ne tik šiuolaikinio šokio srityje. Todėl rakto, kaip įdomius dalykus patraukliai pristatyti publikai, paieškos tebėra aktualios.
Dėkoju mums talkinusių savanorių - Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ugdomų jaunųjų režisierių ir choreografų - komandai. Tačiau studentiškos publikos renginiuose pasigedome. Man atrodo sunkiai įtikima, kad programa nepatraukli. Ką veikia Klaipėdos studentai? Nejaugi yra visko matę, važinėję po pasaulį?
Kokie projektai padarė įspūdį tau, kaip žiūrovei?
Ispanų ir "Auros" buvo paslaptingiausias. Negaliu sakyti, kad viskas jų spektaklyje patiko, bet toks formatas ir pristatymas buvo gana įspūdingas. Žinoma, jis - ne iš lengvųjų spektaklių, kuriuos žiūri estetinio įspūdžio vardan; jis kelia labai daug klausimų apie meno vaidmenį ir paskirtį sociume, net politikoje. Labai patiko Indrės Dirgėlaitės muzikinis projektas.
Galvojate apie kitą festivalį?
Taip. Kaskart po festivalio iškyla klausimas, ar rengti dar vieną. Norėtųsi padaryti geriausia, kas tik įmanoma. Bet su tais finansais, kuriuos turime, šitokią kokybę labai sudėtinga pasiekti. Žiūrovui nepasakysi: "Atsiprašau, neturėjau pinigų". Specifinėse erdvėse, kuriose ir vyksta mūsų festivalis, sunkiai išsprendžiami techniniai klausimai, o užsieniečių reikalavimai labai dideli. Tačiau nepaisant visų abejonių teiksime paraiškas festivalio finansavimui gauti visiems įmanomiems fondams. Turime pasiūlymų bendradarbiauti su čekais, vengrais, net kanadiečiais, rengiančiais panašius festivalius.
Esu numačiusi ne vieną projektą, kurį būtų įdomu pristatyti Klaipėdoje. Šį mėnesį lankiausi Vokietijoje, Diuseldorfe, vykusioje tradicinėje pasaulinėje modernaus šokio mugėje. Ten susipažinau su daugybės institucijų, trupių, teatrų atstovais.
Kaip analogiško pobūdžio festivaliai finansuojami kitose šalyse?
Įvairiai - dažniausiai, kaip ir pas mus, gauna miesto skirtas dotacijas, taip pat yra įvairių fondų. Į "PLArTFORMĄ" šiemet keletas grupių atvažiavo savarankiškai gavusios finansavimą. Yra ir kitokių modelių, pavyzdžiui, į minėtąjį festivalį Kanadoje, kuris vyksta įspūdingoje aplinkoje ant jūros kranto, dalyviai vyksta savo lėšomis - aukštas įvertinimas yra pats rengėjų kvietimas.
Pasidalyk įspūdžiais iš Diuseldorfo.
Šiemet mugėje Lietuva turėjo stendą, kuriame pristatė visą šalies šokio kultūrą. Šiemet Lietuvos šokio atstovų kelionę finansavo Kultūros ministerija; vykau kartu su Kauno "Auros", Gyčio Ivanausko šokio teatro, Šokio informacijos centro atstovais ir choreografe Birute Banevičiūte iš "db projektų". Tikslas - pristatyti save ir ieškoti partnerių. Sulaukėme didelio susidomėjimo. Ypač matyti festivalio "Naujasis Baltijos šokis" prestižas - interesantų srautas neslūgo. Nemažai pasiūlymų sulaukė ir "PLArTFORMA". Pamatėme begalę šokio spektaklių.
Kokias šiuolaikinio šokio vystymosi tendencijas įvardytum?
Šokis labai tolsta nuo šokio. Labai apibendrindama sakyčiau, kad šokio spektakliuose atsiranda itin daug meno formų. "Grynasis" šokis Europoje, regis, netenka savo reikšmės. Šokis artėja prie teatro. Kita vertus, tokios tendencijos gali išties dominti tik siaurą šokio bendruomenę. Neseniai Anglijoje teko stebėti labai garsios choreografijos grupės pasirodymą; jį gali suprasti tik būdamas šokio bendruomenės atstovas, išmanydamas pačios grupės istoriją. "Tokiu atveju žmogui iš šalies neįmanoma šito sekti ir suvokti", - pastebi mano kolegos - menininkai iš kitų sričių. Jeigu anksčiau buvo aiškios mokyklos: Martha Graham, Merce Cunningham, Jos
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą