"Akmuo gražiausias iš vidaus"

"Dabar jau ruošia skulptorius taip, kad net piešti nemokina, žmogaus anatomijos. Kaip jie padarys žmogaus portretą, kad net prietaisais nemoka naudotis? Arba abstrakcijas visi darys, arba veš skulptūrą kaldinti į Kiniją", - sakė meninio akmens apdirbimo meistras Jonas Virbauskas, vienas iš paskutiniųjų šio amato mohikanų. Tam, jog nebemokant amato skulptūros tampa "abstrakčia koncepcija" akmenyje, arba daromos iš mėsos, tiesiog visokio mėšlo, pritaria ir profesionalūs skulptoriai.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos mažajame kiemelyje lankytojai gėrisi jūsų iškaltų žvėrelių ir gyvulėlių skulptūromis. Trys triušiai vyresniems žmonėms primena triušį iš "Alisos stebuklų šalyje", o štai mažas vaikas, žiūrėdamas į ilgaausį, pasakė: "Pirmą kartą matau besimeldžiantį triušį." Tuos gyvulėlius dariau ne užsakovams - dėl savęs, o kai man kas atsitiks, jie paliks mano vaikams. Gal ir koks žmogus nupirks kokį darbelį, nors sunkmečiu tai retai pasitaiko. Dariau, ir tiek. Tiesa, myliu gyvūnus, namuose turiu keturias papūgėles. Ir kaime jų buvo; esu gimęs Šilalės rajono Žadeikių kaime, jis buvo toks užkampis, o dabar Žemaičių plentas taip pasistūmė, kad per mano kiemą būtų ėjęs. Jūs, kaip ir garsieji pasaulio skulptoriai, tikriausiai lipdyti pradėjote nuo mažens, iš duonos minkštimo?

Paišydavau, galvojau į grafiką stoti, bet nelabai kiti mokslai sekėsi, rašiau su klaidom, tai į aukštąją taip ir neįstojau. Išėjau į armiją, tarnavau Vladivostoko krašte, 11 tūkstančių kilometrų nuo Klaipėdos. Ten man teko plakatus ir Leniną piešti. O kai sugrįžau, įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą, į atsiradusią naują akmens apdirbimo specialybę.

Kodėl akmens?

Man patinka, kad tvirta medžiaga, niekas jai neatsitinka, nei dažyti reikia. Medis skilinėja, metalas rūdija. Akmuo amžinas ir šventas, apkerpėjo, nuplovei - vėl gražus.

GYVULIŲ ŪKIS. "Gyvulėlius su piemenėliais darau savo paties malonumui. O jeigu dar vaikams patinka, jaučiuosi tai padaręs su meile", - sakė skulptorius Jonas Virbauskas.

Kuo ypatingi Lietuvos rieduliai?

Įdomūs savo raštais. Matot, iš karjerų atveža, stengiasi, kad jis būtų labai lygus, toks tinka monumentams, o dekoratyviam darbui lietuviškas akmenėlis turi daug spalvų. Kad raštai atsiskleistų, reikia poliruoti akmens paviršių, kaip stiklą padaryti - tada atsidengia visas jo vidinis grožis, spindėjimas, tik reikia paieškoti.

Gaunate skulptūros modelį iš skulptoriaus: ar nematote jo klaidos, kūrinio ydos, ar neniežti nagai pataisyti?

Jeigu matau formoj duobę, ten aš jau stengiuos taško nestatyti, apeinu. Arba pasakau, kas negerai, arba pats autorius paprašo pastabų. Reaguoja normaliai - ypač Midvikis. Nesakyčiau, kad kuris serga didybės manija. Įstojau ir pats į Žemaičių dailininkų sąjungą, vienas esu likęs "akmenorius", o buvom penki, du mirė, vienam insultas, kitam nugara skauda. Mano stuburas irgi turi bėdų, jau daktarai sakė: "Daug nebekelk."

ANGELIJA. Kiekvienas tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, dangaus šauklys ar trimitininkas, žmogaus sargas turi savo misiją, todėl J. Virbausko angelų povyzos - skirtingos, kaip ir veidai.

Ko reikia geram meistrui?

Ypač reikia jausti formą. Tada greičiau padirbi, ir žinai, kur tuos taškus dėlioti, gylį jausti. Akmenį turi kiaurai matyti, neįmanoma visko išmatuoti, suvesti linijas plokštumoje, turi daryti ir iš akies. Svetimą darbą darai labai atidžiai, kitas skulptorius būna ir labai užsispyręs, tokiam ir nepatarsi. O būna, kad nesudėtingą darbą tiesiog iš piešinio darai - kaip antai Šventojoj prie "Energetiko" padariau Klaudijaus Pūdymo "Žaltį". O šalia jo yra ir mano skulptūra "Ritmai. Alegro".

Tiesa, kad skulptorių kitas mąstymo kampas?

Kad kitoks, ir liaudis sako. Tiesą ir jūs sakot, kad juose yra švento pamišimo. Jų kitokia filosofija. Rūtų gatvėje su penkiais skulptoriais dirbtuvėse per tris dešimtmečius esu susigyvenęs. Asketiški jie, pasakysiu. Dailininkai geria, o jie - ne, net nerūko. Nemanau, kad iš dievobaimingumo, ne davatkos juk.

Kaip jaučiatės per parodų atidarymus, kai visa šlovė atitenka vietos Rodenui?

Būna kartais, kad kaip ir užmiršta mane koks nacionalinės premijos laureatas. Stoviu atidaryme kaip nepažįstamas. Bet šlovės man nereikia.

Ar kūrėte skulptūras kartu su moterimis?

Jų yra skulptūrų parke: Violetos Skirgailaitės "Žąsiukus" dariau, Dalios Matulaitės "Jautį". Skulptorius V. Krutinis juokėsi: "Matulaitė tokį didelį darbą sukūrė, kad vyrai iš to piktumo net "čierką" padarė". Jie gi nežinojo, kad aš jai padėjau tą gigantą padaryt.

Ar skirtingas jausmas kalant vis kitą skulptūrą? Kas jums yra akmuo?

Regimanto Midvikio Mindaugą kaliau apimtas savotiškų jausmų - juk vis dėlto vienintelis karalius! Midvikio idėja buvo, kad jis kaip ąžuolas išaugti turėjo. Neseniai su Arūnu Sakalausku Laukžemėj pastatėme skulptūrą Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai - Šv. apaštalą Andriejų. Jis toks... apaštališkas.

Į akmenį žiūriu kaip į medžiagą, kuriai primetu savo valią, bet nesu priešas, kitaip nuskelčiau, sužeisčiau. Ateini prie jo rytmetį, pasižiūri - negali skubėt, prie akmens turi priprasti per porą dienų, kad ryšys atsirastų. O sako, akmuo - negyvas... Tavo nuotaika persiduoda smūgiams į akmenį, ir jeigu esi subjuręs, nerimauji, nerviniesi - geriau eik šalin.

Prie R. Midvikio "Raitelio" Lietuvos vardo tūkstantmečiui išstovėdavote po 12 valandų. Iš kur tokia ištvermė?

Kad įpratęs aš tiek. Autoriai įpratino: lipdo per ilgai, ir tau laiko atmatuoja labai siaurai. Kaip sakiau, turi būti ramus, nes akmuo gali pasislinkti, ir vietoje skeltos linijos padarysi tiesią. Mano honoraras yra menkesnis už granito bloką bent keliais tūkstančiais.

Šiaip vertini akmenį pagal apdirbimo savybes: kiniškas baltas - pasiduoda greitai, tik pagal sluoksnius reikia skelti tam tikra kryptim. Ukrainietiškas, rudas, labai tvirtas ir kietas; iš jo padarėme paminklą partizanams, A. Baranauską, M. Mažvydą. Susipažįsti su akmeniu, ir naudoji jo gerąsias savybes.

Kokia skulptūros paskirtis, kokia jūsiškė jums mieliausia?

Gal - kokia Marija ar angeliukas. Kapinėse vieną angelą esu padaręs savo ūgio, bet jis atsiklaupęs, tai didelis neatrodo. Esu daręs krikšto taures bažnyčioms, rūpintojėlių. Aš gal nesu toks aukštas profesionalas, o ir jų ne kiekviena skulptūra prabyla, kaip ir muzika ne kiekvieną žmogų paliečia. Tai yra mediumas, per ją kalbiesi su kitu žmogum, su visata.

Už Jono - kaip už pečiaus

Antikos laikais ir vėliau meistrų buvo labai daug, istorija apie juos nutyli, kaip neįvardija gamykloje prie staklių dirbančiųjų. Tačiau bet kuris kūrėjas turi pagalbininkų techniniam darbui, - sakė skulptorius Arūnas Sakalauskas, įvardijęs meistrą kaip vidurinę grandį tarp projektuotojo ir kūrinio.

Nei vienam, nei kitam kūryba nėra lengvas procesas, jei norima sukurti ką originalaus. Meistras gauna jau nulipdytą, atlietą iš gipso skulptūrą, jis iškala ruošinį akmenyje, o autorius užbaigia. Iš tikrųjų akmenyje daug kas keičiasi. Jonas yra vienas aukščiausios klasės meistrų, nes turi auksines rankas, ir nėra tik eilinis vykdytojas, automatiškai kopijuojantis. Jonas yra kūrybiškas, ir prie jo nereikia stovėti, juo gali pasikliauti, kad laikysis žodžio, ir būti garantuotas, kad darbas bus padarytas. 70 procentų skulptūrų padariau kartu su Jonu", - sakė A. Sakalauskas.

"Yra meistrų - vaikščiojančių anekdotų. O Jonas - kaip geras ūkininkas, atsargus, apmąstantis du ėjimus į priekį kaip tikras kietas žemaitis. Su juo neatsitinka kuriozų, kad ko trūktų, nepadarytų, užgertų", - atsiliepė skulptorius Regimantas Midvikis. Jis sakė, jog akmens meistro genialumas slypi tame, jog, turėdamas gana uždarą skulptorių ratą, jis yra pajutęs kiekvieno stilistiką, apčiuopęs Achilo kulnį, nors jam pačiam gal visai kitaip padaryti norisi.

"Iš tikro Lietuvoje laikau jį pačiu geriausiu, už jo - kaip už pečiaus. Visiems kas nors atsitinka, akmuo turi savo problemų, terminai spaudžia, skulptoriai vėluoja. Jonas moka iškelti, nuskelti tą masyvų akmens luitą, pataikyti kaip burtininkas, ir jam pavyksta, tada jis išlošia, sutaupo didelį gabalą medžiagos - čia yra meistrystė, patyrimas, jėga.

Kas bus, kai akmens meistrai išnyks? Niekas nestovi vietoje, ir gal nėra ko šaipytis. Mene amato dalykų lieka mažai ir gal visi krypsta į abstrakcijas bei koncepciją", - sakė R. Midvikis.