Š. Bodlerui - 185
Įsivaizduokime žmogų, sėdintį prie veidrodžio. Jis puikiai apsirengęs, tiesa, šiek tiek ekstravagantiškai, o plaukai nudažyti žaliai - negirdėtas įžūlumas XIX amžiaus vidurio Prancūzijoje.
Netrukus šis žmogus išeis pasivaikščioti po Eliziejaus laukus. Pasiėmęs nendrinę lazdelę ir užsimetęs platų juodą švarką, Šarlis Bodleras eis išdidžiai iškėlęs galvą, žengdamas per pelkes, bijodamas ištepti prašmatnius drabužius.
Triukšmą sukėlusio poezijos rinkinio "Piktybės gėlės" autorių atpažįsta gatvėje, bet jis rodo aiškią panieką įgrisusiems gerbėjams. Jis sėdės miesto kavinėje, skaitys eiles scenoje.
Per 1848 metų revoliuciją susižavėjęs ir įsiaudrinęs Bodleras kvies versti valdžią. Jo mylimosiomis taps daugelis paryžiečių. Bet iš esmės jis niekada neišeis iš savo kambario, kur yra šis veidrodis, niekada jo žvilgsnis nenuslįs nuo jo paties veido...
Bodleras - poetas, nekenčiantis gamtos, protestuojantis prieš savo prigimtį, niekinantis viską, kas spontaniška, besistengiantis matyti tik tai, ką sufleruoja vaizduotės kaprizai. Tai - žmogus, visą savo talentą naudojęs tik tam, kad bendrautų tik su savimi.
Motinos išdavystė
Bodleras gimė 1828 metų balandį. Jo tėvui tuomet buvo 62, motinai - 28 metai. Šį amžiaus skirtumą Bodleras vėliau laikys yda, pradėjusią jo vidinę disharmoniją.
Tėvas anksti mirė. Po metų motina ištekėjo. Bodleras jautė pavydą ir vadino motinos poelgį išdavyste, kartojo, jog ji neturėjo teisės ištekėti antrą kartą, turėdama tokį sūnų kaip jis... Su motina jį siejo motinišką meilę peržengiantys santykiai.
Patėvis karininkas Opikas, vėliau tapęs Liudviko-Pilypo generolu ir maršalu, pagimdė Bodlero širdyje antipatiją, nustumdamas į užmarštį tėvą.
Patologiškos meilės aistros
Vienuolikmetį Šarlį atskyrė nuo motinos, gimtųjų namų ir atidavė mokytis į Karališkąjį koledžą Lione. Vaikystėje Šarlis buvo gabus, smalsus ir protingas, bet jam buvo sunku susikaupti, todėl mokėsi tik patenkinamai. Buvo nepriklausomas, originalus ir labai mėgo gyvenimo malonumus.
Būdamas penkiolikos, persikėlė į Paryžių, įstojo į Didžiojo Liudviko koledžą. Čia pradėjo rašyti eiles. Prieš pat mokslų pabaigą 1839 metais Bodleras užsikrėtė sifiliu ir buvo pašalintas iš mokyklos.
Jaunystėje Bodleras nekentė meilės aistrų, tačiau buvo nuolatinis bordelių lankytojas. Jis rinkdavosi purviniausias ir ligotas prostitutes, tarsi išreikšdamas lėtos savižudybės norą.
Jo meiluže ilgą laiką buvo bjauri prostitutė Lušetė. Bodleras tarsi traukė iš jos ligas ir bjaurumą. Net dvidešimt metų jį siejo ryšiai su vieno Paryžiaus teatro juodaode aktore Žana Diuval, kuri būdavo jam neištikima vos tik pasitaikydavo proga.
Turėdamas dvi meilužes, Bodleras įsimylėdavo moteris, kurios, jo manymu, į jo meilę negalėdavo atsakyti. Jei išrinktosios būdavo pernelyg švelnios, jis iškart netekdavo susidomėjimo jomis.
Bodleras patirdavo siaubą, kai pagalvodavo, kad ta, kurią jis pamilo, atsidurs jo glėbyje. Metai iš metų Bodlerą kamuoja svajonė apie šaltą, frigidišką moterį, kuri atsiduotų valdoma tik visiško abejingumo.
Teatras sau
Egzotiški Bodlero santykiai su moterimis, patologiškas seksualumas išsivystė iš kovos su realybe. Nuo to momento, kai dievinamoji motina nusisuko nuo jo, jį gniuždė pasimetimo svetimame pasaulyje jausmas. Viskas čia - tik apgaulė, viskas, prie ko jis tiesia ranką, subyra. Viename laiškų jis rašė: "Ir dvasiškai, ir fiziškai aš nuolat jaučiu bedugnės artumą: sapnų, veiksmų, svajonių, prisiminimų, liūdesio, kaltės, grožio... Man nuolat svaigsta galva..."
Bodleras norėjo išsivaduoti iš galvos svaigimo, pajausti tvirtumą ir ramybę. Tačiau netikėjo nė vienu meilės prasiveržimu, nė vienu jausmu.
Viduje jis padalijo save į aktorių ir žiūrovą, susikūrė teatrą, kuriuo gyveno visą savo gyvenimą. Lipdamas į lovą su Lušete ar Žana, jis pradėdavo savo spektaklį. Ten, kur kiti atsipalaiduoja, jis įtempdavo visas savo jėgas, stengdamasis nebūti savimi - juk šalia jo nepakenčiamai arti yra kitas žmogus. Jis neleido sau būti Bodleru, jis matė tik aktorių, vaidinantį Šarlį Bodlerą.
Nuo visuomenės ir savęs jis slėpėsi rėksmingai rengdamasis, svaigindamasis opiumu, vengdamas aukštuomenės ir bendraudamas su bohema, leisdamas kuo neįtikėčiausius gandus apie save. Sakė, jog jis homoseksualas, slaptas policijos agentas, ir kikeno iš tų, kurie tikėjo jo sukurtu paveikslu.
Giminės prakeiksmas
Kai Bodleras pasakė, kad pašvęs savo gyvenimą literatūrai, jo šeima negalėjo tuo patikėti. Šeimynykščiai jį išsiuntė į Indiją, jų manymu, turėjusią grąžinti poetą į tiesos kelią.
Tačiau netrukus Bodleras grįžo į Paryžių, pasiėmė palikimo dalį, tačiau pinigus, kurių jam turėjo užtekti keliems dešimtmečiams, akimirksniu išleido ir prisikaupė skolų. Šeima dėl liguisto išlaidumo paskelbė jį neveiksniu.
Bodlero literatūrinis uždarbis buvo menkas. Galų gale bankrutavo jo knygų leidėjas ir draugas Pule de Maljasi. Bodleras prisiėmė pusę jo skolų. Rašytojas buvo pakviestas į Briuselį skaityti paskaitų, tačiau žadėtą uždarbį jam sumažino. Čia jis pradėjo be saiko gerti.
Pats rašytojas sakė, kad yra kilęs iš giminės, kur buvo vien idiotai arba maniakai. Vyresnįjį brolį Klodą ištiko paralyžius ir jis mirė silpnapročių prieglaudoje tuo pačiu metu, kaip ir poetas. Bodlero motinos kojas senatvėje taip pat suparaližiavo. Bodlerą paralyžius ištiko 1866 metais, jis nebegalėjo kalbėti ir mirė, būdamas 46 metų. Prie jo lovos iki pat mirties budėjo motina.
Parengė Rima ČELIAUSKAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą