"Vaikščiodamas po Kuršių neriją, stebeilydamas į smėlio katedras ir klausydamas jūros vargonų, niekada nesuabejosi Dievo tikslais. Mums suteiktas grožio pojūtis tam, kad tą grožį gausintume", - pasakytų Juodkrantėje gyvenantis skulptorius Albertas Danilevičius.
Šiuo metu jis kuria memorialinę lentą Tomui Manui, prisipažindamas, kad portretui iškalti kantrybės užteko, bet tik ne raidėms, tad nusprendė jas "pasendinti", kad mažiau kristų į akis. Nors šiaip visa kita, ką sukūrė gyvenvietei, Mirusioms kopoms ir Gintaro įlankai - ryšku, kaip ant delno...
Jus ką tik priėmė į Lietuvos dailininkų sąjungą. Iki šiol jautėtės laisvas menininkas?
Aš visada buvau šalia meistrų, bet ryžto stoti į sąjungą trūko. Gal jaučiausi silpnas, kol paragino mano mokytojas Arūnas Sakalauskas. Jis savo pameistrį patempė už ausų, kad stočiau ir į anuometį Dailės institutą.
Viena yra kurti amžinybei, kita - sunaikinimui. Kalbu apie sudegintus kūrinius; kokia šių vertė?
Rugsėjo 22 dieną, lygiadienį, per Baltų vienybės dieną, po nendrinių skulptūrų simpoziumo Gintaro įlankoje vyko ugnies misterija. Skulptūras kūrė du latviai, dailininkas Arvydas Ališanka, simpoziumų liūtas, ir klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas.
Siekiau sukurtai formai suteikti ugnies plastiką: mano nendrinis "Veidas" transformavosi į bučinį. Ir praėjusias kelerias Jonines žmonės spietėsi tokio "barbariško" spektaklio pažiūrėti. Iš šakų darau tokius trumpalaikius performansus, bet šakaliniai jau stovi gal ketverius metus.
Jūsų skulptūros - grakščios ir monumentalios, lyriškos ir dinamiškos sykiu, itin estetiškos. Girdėjau, esate kultūrologas?
Nacionalinio parko direkcija sugalvojo tokias pareigas, nors man norėtųsi vadintis "skulptūrologu", - juokiasi. - Mirusiose kopose surenčiu suolą, užtvarą smėliui. Kai dar čia negyvenau, važiuodamas mišku matydavau tvoreles - nepaprastas, ornamentuotas; garsus anuometis girininkas Stanius buvo ir menininkas.
Sala yra kūrybos rojus, nevaržo laisvės, bet ar tai netrukdo pelnyti vardą, vadinamąjį "piarą", pagaliau - parduoti savo darbus?
Išgarsėt dar neišgarsėjau, bet manau, tas pats būtų ir Vilniuje. Ten konkurencija didelė, prasimušt ir iškilt sudėtinga, o mums su žmona ta šlovė - tik greit sudegąs šiaudų kūlys. Filosofas Kantas visą gyvenimą pragyveno Karaliaučiuje, o jo darbų nepavadinsi provincialiais.
Daugelis dailininkų, vos kilus idėjai, rutulioja ją garsiai, pompastiškai, ir dar neatsiradus meno kūriniui, suklūsta pirkliai. Jums tai svetima?
Abu su Kristina ir dukra Ula nemokam savęs pateikti. Kai atidarėm "Smėlio studiją", jaučiamės nuošaliai, kad ir pačioj Juodkrantėj. Tačiau ne mūsų pastangomis kartais ima ir užplūsta lankytojai, domisi dukros sukurta šilkografija, veltiniais, žmonos fotokoliažais ir keramikos darbeliais. Bendrų kūrinių nesam darę, stengiamės nelįst į kito sferą, bet nuomonės atsiklausiam. Tik visi trys kartais tapom.
Kodėl dukra nemaištavo ir nestojo į mediciną, o studijuoja Dailės akademijoje?
Matėme, kad turi polinkį grafikai. Ji gabi kalboms, bet mums atrodė, kad dvasiškai turtingesnis gyvenimas bus, jeigu bus menininkė, o ne kokia politologė.
Kas formavo savitą jūsų pasaulėjautą?
Nesu tikrasis miesčionis, kilęs iš Plungės. Įtaką darė mokytojai, laikmetis, ir moderniojo meno srovės - kaip sprogimas. Nors kartais po kai kurių sprogimų lieka tik šiukšlės... Nesu toks labai gilus, siekiu formos poezijos, nuotaikos, kad kūrinys trauktų akį. O tikrosios poezijos maniakas nesu.
Vaikystėje mano dėdė siuvėjas, būdavo, nupieš kokią morką, sumaišęs spalvas... Visai mažam nupirko plastilino, ir pirmosios skulptūros, paleistos skristi, prilipo prie sienos. Dėdė man tokį gražų gražų drambliuką nulipdė - tai širdį užgavo, juk lipdė viena ranka, kita buvo protezas...
Sukūrėte Juodkrantei akmens skulptūrų, trigalvę vaisingumo deivę Lelą. Ąžuolinių - kapinaitėms ir gyviems kaimynams. Kokia medžiaga saviausia?
Medis galbūt. Anksčiau sakydavo, kad akmuo ir yra ta medžiaga, kur menininkas gali atsiskleist iki galo, dirbdamas lėtai, išieško iščiupinėja iki grynumo. Technologijos pasikeitė, tai preparuojam akmenį deimantiniais pjūklais. Aš akmens dar "neišsėmiau", turiu ir vieną kitą užsakymėlį. Pasitaiko ir "in memoria" temų.
Kaldinote nuogas moteris?
Kad visiškai nuoga būtų - tai ne. Paplūdimy esu piešęs nuogales tik studijų laikais, bet nuolat tuomi neužsiimu. Dažniau akrilu tapau medžius ir debesis.
Ar švilpaujate laisvas dienas kaip vėjo pamušalas, ar kiekvienai turit griežtą darbo grafiką?
Nesu toks jau darbštuolis, veikiu ir ką kita - meškerioju, ir kartais taip įsijaučiu... Gamta kažkiek įtakos daro kūrybai, nes kopos juk toks plastiškas, skulptūriškas dalykas, ta faktūrų muzika... Kasdien kaip drobės keičiasi debesys.
Per ilgus metus išaiškėja esminiai būties dalykai, ar kaip tik atsiranda dar daugiau neaiškumų?
Kai pažiūri atgal, regis, skulptūros padarytos, pateisinai savo egzistenciją, ir gal tai svarbu ne meno, o paties gyvenimo istorijai. O ateityje, atrodo - nežinia, tuščia. Bet paskui tame ūke nušvinta ugnies gėlė.
Aš kažkiek čia mokytojavau. Duktė buvo mano mokinė, kai kurie mano mokiniai įstojo į E. Balsio menų gimnaziją. Malonu, kad mano brolis Tomas, tik sulaukęs 30-ies, su žmona pradėjo studijuoti skulptūrą.
Poetas Rolandas Rastauskas kartą svaidėsi žaibais, kad menininkai nūnai kuria po NEBŪTINYBĖS ženklu. O jūs?
Gal galėčiau ūkininkauti, bet yra stipresnių instinktų. Yra trauka, o su kuo ją palyginti, nežinau. Gal ateina metas, kai pajunti alkį, netgi kūrybos badą...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą