Deivė nebuvėlė?
Paklausėme gamtos mokslų daktaro, paleoastrologijos ir etnokosmologijos pradininko Lietuvoje, prof. Liberto Klimkos, ar sutiktų su istoriko, kultūros tyrinėtojo Teodoro Narbuto aprašytu deivės Mildos apibūdinimu, jog tai - baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė. Kad ji laksto po pasaulį baltais it sniegas balandžiais kinkytu vežimu ir net turi sūnų, sparnuotą nykštuką, tokį tarsi Kupidono ar Amūro pusbrolį.
"Ir sutinku, ir ne. Mildos vardas senesniuose ikonografiniuose šaltiniuose neminimas, T. Narbutas nenurodo šaltinių, iš kur tas žinias paėmęs, ir manau, tai yra mitologinės fantazijos. Jų ištakų reikėtų ieškoti graikų mitologijoje. Romantiškos sielos T. Narbuto norai buvo gražūs, jis norėjo, kad mūsų žemė būtų tokia pat reljefiška ir aiški, kaip graikų ar romėnų, turėtų deivę, prilygstančią Afroditei ir Venerai. Ir priskaldydavo malkų iš degtuko, stengdamasis prilygti antikos religijoms ir mitams.
Turėčiau sutikti su tuo, kad kiekviena prigimtinė religija turi dievybę, kuri globoja šeimą. Lietuviai negalėjo būti išimtis. Tik tų meilės santykius globojančių dievybių vardų mes nežinome", - sakė profesorius, mintydamas, jog tie vardai galėjo būti užgožti atėjusios krikščionybės.
MEILĖ. "Kiekvienoje bendruomenėje meilės reikalai buvo be galo svarbūs ir jie turėjo turėti mitinį globėją, gal ir ne vieną, kurio vardo mes, deja, nežinome", - sakė etnokosmologas Libertas Klimka.
"Tačiau mes žinome meilės įvaizdį - gervę. Yra liaudiškų žaidimų, dainų, sakmių apie gervelę, toks personažas per Užgavėnes eina pas merginas, jas pažnaibo, tikrindamos, ar "prinokusios" tekėti. Vidurio Lietuvoje dainuojama apie po kiemą vaikščiojantį pulką gervelių, numetančių plunksnas ir išskrendančių, kaip ir mergelė - iš tėvų namų. Jų funkcijos atitinka meilės dievaitės paskirtį", - sakė pokalbininkas.
Pasak jo, su meilės reikalais siejami dievai Austėja, Bubilas, Leda, Lala, Gondas, Pizius - taip pat abejotini personažai, apie juos yra tik užuominų. Pasakojimus apie tariamus Mildos garbintojus mildininkus taip pat priskirtų pirštu rašytiems ant vandens. Juokais perspėja nepainioti mildininkų su midaus mėgėjais.
Nepatikimomis laikytų žinias, kad Vilniuje, Antakalnyje, kur dabar yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, stūksojo Mildos šventykla, tokia vargu bau ar buvusi Gedimino sode, kur dabar yra Kryžių kalnas. Ikonografija neteikia žinių, kad 1840 m. Gedimino kalno papėdėje tikrai buvo rasta 3 colių aukščio žalvario statulėlė, vaizduojanti nuogą deivę Mildą, arba Kaune 1782 m. užmūryto namo, statyto prieš 1400 m., sienoje, neva rastą dar vieną Mildos statulėlę.
Vietoj šventraščio - išjuokti papročiai?
"Mildos esybės pėdsakų reikėtų ieškoti tautos papročiuose, o ne rašytiniuose šaltiniuose. Senieji mūsų žyniai nerašė jokių tekstų, neturime šventraščių, ir apie senąją baltų mitologiją iš esmės žinome tik iš svetimšalių pasakojimų. Šie dažnai buvo tendencingi, išpūsti, pajuokiantys arba piktybiškai iškraipyti - daugiausiai kryžiuočių, nes tie norėjo pateisinti savo agresiją, kai krikštijo mus kardu ir ugnimi. Jie iškreipdavo visą mūsų gyvenimą. Tarkime, kad lietuviai aukoja belaisvius. Yra istoriografijoje du tokie paminėjimai, kad po pralaimėto mūšio Prūsijoje buvo paaukotas ir sudegintas riteris. Bet tai buvo išimtinis atvejis, ir sunku pasakyti, kokia buvo potekstė", - sakė L. Klimka.
Pasak profesoriaus, lenkų bajoro, aršaus katalikybės priešo Jono Lasickio laikais, kai įsivyravo Renesanso dvasia, žmonėms jau buvo įdomu senoji baltų religija. J. Lasickis apie žemaičių dievus rašo objektyviau, nors, pats nemokėdamas lietuviškai, vėl priskaldo malkų.
Ar Milda lieka tik kaip kaimo sodybų puošmena, ar turėtume švęsti lietuvišką Meilės dieną? Pokalbininkas sakė - taip, bet ne gegužės 15 d., prieškariu sugalvotą datą gražų žiedų mėnesį, kai į kalendorius buvo pridėta lietuviškų vardų. Kodėl balandžio mėnuo buvo vadinamas Mildžiumi arba Mildiniu, yra vos viena užuomina, kalendoriuose įrašius Mildvinio vardą, ir sunku pasakyti, ar tai susiję su Milda. "Mildyti" esą reiškia šildyti akmenis pirtyje.
Etnokosmologas sutinka, kad ant tam tikrų akmenų mūsų prosenelės dėdavo gėlių, bet neaišku, ar prašydamos deivių padaryti jas vaisingas. Gali būti, tai laumių kulto dalis. Šios apdovanodavo neturtingus, bet mylinčius tėvus ir baudė blogai prižiūrinčius vaikus. Laumės buvo tarsi dorovės policija. Tos mitinės būtybės galėjo būti kilusios iš deivės - paukštės. Buvo ir raganų (nuo žodžio "reginti"), kurias inkvizicija padarė neigiamais personažais, jos paruošdavo meilės žolelių mišinių; liaudies medicinoje yra nemažai receptų, kaip prisivilioti meilę. Raganos naudojo ir "meilės kabliuką", padarytą iš šikšnosparnio kūno.
"Galvoju, kad su meile susijęs gali būti Paukščių Tako žvaigždynas, kuriuo skrido gandrai, gulbės, gal ir liaudies dainose apdainuotoji povė, bet aš manau, kad tai ta pati gervelė, pasidabinusi vestuvėms",- sakė pokalbininkas.
PALAIKYKIM. "Tegu mokslininkai renka faktus, o tautai palikime palaikyti tradicijas", - sakė etnoastronomas Jonas Vaiškūnas. Nuotr. iš redakcijos archyvo.
Gyva žmonių širdyse
"Apie Mildą gilesnių istorinių šaltinių neturime, bet liaudyje iš lūpų į lūpas apie ją sklido pasakojimai. T. Narbutas kaltinamas daug ką išsigalvojęs, bet šio romantiko istoriko nelaikyčiau falsifikuotoju. Priklauso nuo požiūrio: ar savo tradicijas, paverčiančias mus tuo, kas esame, kuriame tik moksliniu pagrindu, ar remdamiesi tautosaka ir etnokultūra", - sakė etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.
Anot jo, tradicija švęsti Mildos dieną yra sveikintina, geriau, negu švęsti meilės kankinio Valentino, kurio mokslinių, istorinių buvimo įrodymų taip pat nėra, dieną.
"Kultūra remiasi tradicijomis, kurias nagrinėja mokslas, bet tauta ir nuo savęs prideda,- menas ar pasakojimai neturi būt moksliški. Svarbu būti kritiškiems, nesugalvoti neskoningų nesąmonių. Milda minima, mildinės mėnuo egzistuoja, žodžio "milti" prasmė siejasi su pirtimi, karščiu. Legendų apie Mildos šventyklas Vilniuje kilmė neaiški, kai miestas dar nebuvo tankiai apgyvendintas, sklido liaudies pasakojimai, miesto folkloras, kur mitinės vietovės buvo siejamos ne su konkrečiomis istorinėmis asmenybėmis, bet su dievais. T. Narbutas ir kiti tiesiog tai užrašė. O juk kitos tautos atkasa tokius miestus, kaip Troją, ieško jų, kliaudamiesi ne mokslu pagrįstais faktais, bet legendomis", - sakė J. Vaiškūnas.
Mokslininkas tyrinėjo zodiako žvaigždynų lietuviškus atitikmenis: Mergelės žvaigždyną atitinka Gervės žvaigždynas. Gervė - mergelės grakštumo įvaizdis, bet paukščio jis nelaikytų dievybe.
Anot jo, kiekviena tauta turi savo vaizdinius bei stereotipus apie meilę, blogį, gėrį, ir juos kurti niekada ne per vėlu. Idant netaptume kosmopolitais, bet atsigręžtume į savo kalbos, pasaulėjautos, kilmės šaknis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą