"Asmenybės yra pasaulio žmonės"

Šią savaitę Klaipėdoje, meno galerijoje "Autentic", atidaryta vieno intelektualiausių lietuvių viduriniosios kartos ekspresyvaus ir spontaniško braižo dailininkų, vilniečio Vytenio Lingio tapybos paroda "Plaukiantis pasaulis".

"Nesu tobulas - negaliu ištverti nepalietęs baltos, visų spalvų spalvos. Noriu įrodyti savo spalvą. Ant paletės išspaudžiu įvairiausius dažus. Pasklinda aliejaus ir terpentino kvapas. Tai masina kaip geidžiamos moters kūno kvapas", - ištrauka iš dailininko esė "Aštuntadienis" galėtų būti jo vizitinė kortelė. Bet viskas daug sudėtingiau...

Jūsų darbų parodos buvo surengtos tokiuose egzotiškuose kraštuose kaip Japonija, Mauricijaus sala, prestižinėse Paryžiaus, JAV, Rusijos, daugelio kitų šalių galerijose, tad kokie vėjai atpūtė į Klaipėdą?

Jokių prestižinių galerijų nėra. Nuo jų savininkų priklauso, "fainos" jos arba ne. Iki šiol nė karto gyvenime man iš Klaipėdos niekas nepaskambino ir nepakvietė. O čia jaučiuosi puikiai, miestas turi savo stilių, ir su šeima kalbėjomės, kad jeigu gyventume ne Vilniuje, rinktumėmės Klaipėdą.

Sakyčiau, jūsų paveikslai turi laisvą klaipėdietišką dvasią, anot rašytojo M. Kunderos, - nepakeliamo būties lengvumo...

Visų gyvenime būna sunkių periodų. Sunkiausia yra žmogui išsilaisvinti. Jeigu gauni laisvę, nebežinai, ką su ja daryti. Ypač kūrėjai stengiasi laisvintis visą gyvenimą, bet sėdėdamas vienoje vietoje pradedi virti savo sultyse, tad laisvėji važinėdamas po pasaulį. Kai susiduri su skirtingomis civilizacijomis ir kultūromis, pasidaro juokingos kažkada turėtos ambicijos, kai apie kokį Joną kritikai rašė geriau. Svečiose šalyse niekas tavęs nepažįsta, nesi įvardintas, neturi etiketės. Ir pamatai bendrų vertybių, keičiasi spalvų gama - iš pilkos į vaivorykštinę. Pagyveni, tarkim, Indijos salose, kur visiškai kiti pojūčiai, pasiimi ką iš ten, ir visa pinasi į savotišką pynutę...

Tikėtina, daugiausia kūrybinių impulsų gavote Japonijoje?

Jų kultūra nuostabi; vienas dalykas domėtis, skaityti, o kitas - pagyventi ne kaip turistui, kai važinėji dviračiu, pats gamini valgį, pamatai kitokių estetinių vertybių. Europa man pasirodė gana barbariška savo materijos kultu, ne dvasios. Japonai irgi turėjo savo problemų, vis dėl to 500 metų prabuvo uždaryti saloje, bet paradoksas - jie iš europiečių sugeba imti, muziką, prekes vartoja, o europiečiai Rytus mėgdžioja arba imituoja.

Ar svetimų kultūrų įtakos neištrina jūsų identiteto; antai vienas klaipėdietis, genialus dailininkas, pagyvenęs Paryžiuje, pradėjo tapyti lyg ir madingai, moderniai, bet prarado savasties grynuolį.

Jeigu tampi madingas, tampi niekuo, net žodyne parašyta: mada - tai, kas praeina. Garsaus japonų architekto paklausė, kaip jam, projektuojant dangoraižius, pavyksta išlaikyti japonišką braižą, jis atsakė paprastai: "Nes aš japonas". Ir jūsų minėtas dailininkas genetiškai yra lietuvis, ir negali tapyti kaip prancūzas. Kita vertus, ar Čiurlionis buvo "lietuviškas"? Asmenybės yra pasaulio žmonės.

Jūsų paveikslai metaforiški ir siužetiški, ir pagrindinė tema yra žmonės, keliantys daugybę emocijų. Anot H. Radausko, net ir genijus baltu ant balto tapyti negali, bet jūs tai darote...

Žmogų nupaišyti sunkiausia, tai įpareigoja, gali su juo elgtis kaip nori, bet tada ir jis su tavimi kaip nori pasielgs. Per žmones man lengviau savo idėjas, jutimus perteikti. O siužetai ateina iš gyvenimo. Mes prie ežero turime sodybą, mano žmona Gaiva eina skalbti, aplinkui - lelijos, saulė leidžiasi, mėnulis pateka. Artimos man ir biblinės temos. Žmogaus veide rūpi atspindėti jo praeitį ir dabartį, Rytus ir Vakarus, pasaulio istoriją, mitologiją. Kartais nutapau šventę, bet jos nuotaiką perteikti nelengva, laviruoji ant ribos, kad nebūtų saldu, banalu ar kičas.

Paskutiniu metu tapau daug baltų paveikslų, nes maga perteikti šviesą šviesoje.

Kas jums yra tapyba - žaidimas, kančia, misija?

Lengviau šnekėti, kad tai žaidimas, bet skaitydamas dailininkų laiškus, Leonardo Da Vinčio, Van Gogo, suprantu, kad nėra nė vieno, kuris nežinotų, ką ir vardan ko tapo. Aš jaučiu pasaulį taip, kad man nėra reiškinio ar veido, kurį tapyčiau tokį, kokį dabar matau. Vis gi tai susiję su praeitimi, ateitimi. Epochines drobes tapyti paprasta, norisi, kad žmogus, žvelgdamas į jas, jaustų milžinišką kosminę erdvę, visatą, regėtų horizontą. Būnu pakylėtas, tą jausmą sukelia vandenynai ir kalnai, debesys, kai skrendi virš jų ir žmogus tampa skruzdėlyte. Matai, kaip kažkas valgo pelytę ar žiogą, vyksta neišvengiama drama. Norėčiau nutapyti paveikslą, kaip bendrą garsą - japonui ir europiečiui. Kodėl Šekspyrą supranta visas pasaulis, jis gi nebuvo Italijoje ar Danijoje, bet jo pjesių veiksmas vyksta ten, jis apnuogino ir išgrynino jausmus, jo tekstai fantastiškai gražūs. Aš tai perteikiu linijomis, spalvomis.

Jūsų drobės dažniausiai spinduliuoja gyvenimo geismą ir nevaržomą džiaugsmą. Gal jūsų gyvenime būta mažiau sukrėtimų?

Jeigu nesi idiotas, išgyveni ir sukrėtimų, tarkime, tėvų mirtis. Jeigu esi bukas ir tavęs tie dalykai neveikia, tai ir tavo džiaugsminga tapyba bus banali. Į drobę susigeria tie sukrėtimai, ir džiaugsmas įgauna kitokį atspalvį. Priklauso nuo tavo vidinės klausos; asmeniškai man Mocartas - pats tragiškiausias kompozitorius, nes po jo džiaugsminga muzika slypi juodas tragizmas. Aš nemėgstu žmonių, kurie savimi kankina kitus, pasakoja, kaip jie išgyvena, labiau patinka dvasios aristokratai, kurie visą laiką šypsosi ir skausmo nerodo, nerodo esą palūžę.

Ar galite numatyti, kaip dar keisis jūsų tapybos stilius?

Aš nieko nenumatau, man neišeina keistis tyčia, o esminiai dalykai turbūt ir nesikeičia. Bet kai kas pradeda netenkinti, kažkada buvau nutolęs ir akių nebepaišiau, bet jos geriausiai perteikia charakterį.

Kokie biografijos, likimo faktai jums reikšmingiausi?

Tikrai nežinau, aš tiesiog visą gyvenimą, kaip pradėjau mažiukas tapyti, taip ir tapau, kaip vedžiau Gaivą, su ja viena ir gyvenu, dievinu savo dukrą Akvilę, nuobodus aš - jokių skandalų. Čia tik filmuose rodo menininkus palaidūnus.

Ar bent jau patyrusius įvairias religines praktikas, dirbusius anglies šachtose kaip Van Gogas...

Palietėte mano mylimiausią dailininką. Nebuvo jis beprotis; nusišovė todėl, kad galvoje auglys augo, žinojo, kad jis pasidarys dundukas, tai žmogus turėjo tiek valios - nebūti našta kitiems. O dėl bohemos - prisiminkime, kad tada elektros nebuvo, žiemą susėsdavo dailininkai ir "baliavodavo". Kita vertus, vieni pasislėpę tą daro, o menininkai - atvirai...

Ivona ŽIEMYTĖ