Auksinės gijos rudens paveiksle arba kuo gyvena Klaipėdos senjorai?
"Kai prieš porą metų su Klaipėdos inteligentų grupe vykau į piligriminę kelionę, į Romą, buvo gėda, kad negalime susikalbėti nei itališkai, nei angliškai. Mus lydėjusiam klebonui, mokančiam 5 kalbas, nusibodo vertėjauti, ir kai mus sutikusieji paklausė, iš kokios esame šalies, tarstelėjo, kad iš Kinijos. Grįžusi nuėjau į universitetą, kad išmokčiau kalbų", - sakė Valerija Bružinskienė, studijuojanti Trečiojo amžiaus universitete, Sveikatos mokslų fakultete ir individualiai besimokanti vokiečių ir lenkų kalbų.
Po vyro mirties moteris jautėsi sugniuždyta, tačiau universitete atrado savyje jėgų prisikelti dvasia. Sakė, jog profesoriai, skaitantys paskaitas, kalba suprantamiau nei artimi žmonės.
"Aš pasikeičiau, daugiau atsiveriu kaip asmenybė. Mūsų kartos žmonės juk buvo sukaustyti už savo namų sienų. Nepasakoju vaikaičiams išgyventų istorijų, kurios jiems jau buvo įgrisusios, bet, kai paprašau juos išspausdinti kompiuteriu seminaro medžiagą "Į skaidrią būtį Vydūno keliu" tai su tokiu užsidegimu to imasi! Kai profesorius Artūras Razbadauskas senjorams davė kvietimus paplaukioti laivu, pasikvietėme anūkus ir jie matė, kaip pagarbiai su mumis elgėsi įgula, kad mes dar šio to verti", - sakė V. Bružinskienė.
Universiteto kolegas ketina pakviesti į sode įrengtą etnografinę, savitos architektūros, iš ekologiškų rąstų suręstą sodybą.
"Aš dabar keturias savaitės dienas gyvenu sau, likusias - vaikams ir anūkams. Man svarbiausia yra ne sukauptas turtas, bet žmogaus vidus, ir didelė vertybė yra mokėti kalbas. Sakoma: kiek kalbų moki, tiek gyvenimų gyveni", - sakė moteris.
PRABUDIMAS. "Nemanau, kad egoistiška skirti laiko sau, erudicijai auginti, tik taip būsi įdomi jauniesiems", - sakė Valerija Bružinskienė.
Išsiuvinėta laimė
Su Juozo Miltinio ir Klaipėdos dramos teatruose scenografiją ilgus dešimtmečius kūrusia Sofija Kanaverskyte kalbėjomės, kad jeigu žmogus pats savyje neranda galių šviesiai gyventi, tam bet koks amžius bus sunkus.
"Dabar yra mano produktyviausias amžius. Dailininkui eiti į tarnybą yra savotiška savižudybė: kuri pripuolamai, ir nieko nepasieksi be pasišventimo. Aišku, nebe tie jėgų žydėjimo metai, bet kokia prabanga kurti nuo ryto iki nakties", - kalbėjo. Paklausta, ką veiktų, jeigu nebūtų kūrybiškos prigimties, atsakė, kad būtų siuvėja. Nuo 10 metų pasisiūdavusi sau drabužius, dabar modeliuoja ir siūdinasi elegantiškus apdarus, net paltus. Klaipėdoje surengusi žibintų, kurie jau iškeliavo į žmonių namus, parodą, ruošiasi naujų "paradą" išsiųsti į Maskvoje esančią galeriją "Baltijos šalių menas". Batikos žibintai - apie pusantro kvadratinio metro, daug laiko trunka padengti juos vašku, merkti į dažus.
Kuria kone bažnytines vėliavas su kutais, kuriose pavaizduoti Lietuvos kunigaikščiai: Vytautas, Kazimieras, Žygimantas Augustas, Gediminas, Barbora Radvilaitė, karalienė Morta ir Lietuvos bei Lenkijos karalius Aleksandras - su skeptrais, heraldika. Kiekviena medžiagos skiautė išvirkščiojoje pusėje susiūta kaip suknelėje, o paviršius išsiuvinėtas karoliukais, papuoštas auksiniais kutais.
"Jokios pagyros, nacionalinės premijos neatstos akimirkos, kai pamatai kūrybos rezultatą ir supranti, kad nieko nebetaisytum. Smagu buvo išleisti ir savo eilėraščių knygą, iliustruoti ją savo darbais", - sakė S. Kanaverskytė, kuriai eilės leidžia pasijusti visatos valdove.
Jau devynioliktus metus menininkės iniciatyva Klaipėdos dailininkų būrys dovanoja savo paveikslus Jūrininkų ligoninei. Kolegos sako tai darysią, kol bus gyvi. Išleistas darbų katalogas, kurį sudarė Sofija. Svarbiausia, kad paveikslai džiugina gydytojus ir čia besigydančius žmones.
Kas suteikia orumo
Senjoros Genovaitė Miltenienė ir Aldona Marija Gedvilienė, taip pat baigusios Trečiojo amžiaus universitetą, sakė, jog nepaprastai įdomu buvo patirti, kokią pažangą padarė medicinos mokslas per pusę amžiaus nuo to laiko, kai jos baigė medicinos studijas.
"Išklausėme paskaitas apie žaliavalgystę, ajurvedą, apie širdies ir kraujagyslių ligas, traumų prevenciją, harmoningos asmenybės tobulinimą, kartų solidarumą, senatvės mitus ir realybę, ir dabar galime duoti patarimų sūnums ir marčioms, kaip gyventi be vaistų", - sakė moterys, nebijančios pasinerti į vėsias jūros bangas, vaikštančios palydėti saulės.
BENDRYSTĖ. "Tik proto ir kūno mankšta senolio gyvenimą daro visavertį ir laimingą", - sakė Aldona Marija Gedvilienė (kairėje) ir Genovaitė Miltenienė.
"Reikia pagyvenusius žmones ištraukti iš namų, kad dalyvautų prasmingose paskaitose ir diskusijose, nes atskirtis yra grėsmė susirgti Alzheimeriu, silpnaprotyste. Du kartus per savaitę Klaipėdos miesto jungtinė pagyvenusių žmonių bendrija, jungianti 213 žmonių, renkasi į kavinę "Troba", kurios vadovai suteikia mums galimybę nemokamai naudotis patalpomis", - sakė A. M. Gedvilienė.
Garbaus amžiaus senjorai, kurių vyriausia sulaukė 90 metų, pasineria į muzikinę-teatrinę veiklą, pamėgo rankdarbius, domisi įvairių tautų kultūriniu paveldu, tautos papročiais ir tradicijomis, žaidžia šachmatais. Ir savanorystė nesvetima: moterys lanko vienišas drauges, patyrusias insultą, padeda bėdoje, nepalieka likimo valiai. Kai kurios kuria dainas, leidžia eilėraščių knygas, interneto tinklalapyje -laikraštį "Auksinis ruduo". Bendrauja su Sveikatos biuru, kuris kas mėnesį sudaro fizinės veiklos programą.
"Norime orios senatvės, ir kad pensininkai nesijaustų esą persona non grata, atsidūrę visuomenės užribyje. Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatyme pensininkų vardo nėra. Todėl mūsų tikslas yra įkurti Lietuvos pensininkų reikalų organizaciją; įstatus jau turime. Norime turėti patalpas, kur bendrijos nariai atgaivintų tautinių ir pramoginių šokių įgūdžius", - sakė pokalbininkės.
Akmeninio labirinto minotauras
"Kai sulaukiau žilo plauko, turint didelę gyvenimo patirtį, kitaip pasisuko mano mąstymas, panorau bandyti atspėti lietuviškų riedulių, kurių pilna gimtinėje prisėta, paslaptį. Kam juos skaldyti ir daryti nuobodybes, jeigu gali atrasti kelią į jų širdį, atverti spalvas, išsaugoti pirmykštę formą. Mano skulptūros gali būti kilnojamos, puošti bet kokią erdvę ir joms nereikia postamento", - sakė skulptorius Stasys Mišeikis, patrauklių riedulių randantis prie upių, giriose, miesto pakampėse ir net šiukšlynuose.
RIEDULIAI. "Tik žilo plauko sulaukęs pradėjau kurti šiuolakiškas skulptūras", - sakė skulptorius Stasys Mišeikis, nusifotografavęs prie "Vandeninės sraigės".
5 jo nukaldintos skulptūros rado vietą Šiauriniame rage ir 10 - prie buvusio "Auroros" kino teatro. Prie Martyno Mažvydo gimnazijos išliko akmeninė skulptūra "Pumpuras". Jis pats randa rėmėjų pastatyti skulptūrai, o paskui dovanoja jas miestui. Vadina jas moderniomis, ir iš tiesų menas, kaip ir meilė, amžiaus neturi. Menininkas yra padaręs ne tik skulptūrų miesto bažnyčioms, bet ir nulipdęs ir tokių šelmiškų, kaip gipsinė didžiakrūtė plačiastrėnė moteris.
Tampydamas akmenis, S. Mišeikis gavo išvaržą ir turėjo atsisakyti darbo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus restauracinėse dirbtuvėse. Galėtų ir suvis kaulus ant krosnies ilsinti.
"Baigiasi mano amžius, norisi kuo daugiau skulptūrų po savęs palikti, tokia mano prigimtis. Nedirbu - nerandu sau vietos. Tai mane išjudina iš vidaus", - sakė S. Mišeikis.
Iš laivyno - į folkloro vandenyną
Su senjoru Vytautu Sirevičiumi, kalbėjomės apie tai, jog svarstydami apie amžinybę, pamirštame tą "tik dabar, tik vieną kartą", kai žmogaus būtis tampa aukščiausia vertybe.
Buvusį TSRS laivyno šturmaną, antro rango kapitoną, o vėliau - vieną Lietuvos karo laivyno kūrėjų, komandorą, 1995 m. išėjusį į demobilizaciją, po muzikos vakaro, vykusio Koncertų salėje, į folkloro klubą "Šeimyna" pakvietė simpatiškoji jo vadovė Danutė Krakauskienė.
"Prasidėjo įspūdingas gyvenimas: kelionės, susitikimai, klubo koncertai Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje. Man buvo labai įdomu: nuo 1951 metų išvažiavęs studijuoti ir tarnauti į Rusiją Lietuvos taip ir nebuvau pažinęs, išskyrus gimtąjį Radviliškį. Domiuosi architektūra, menu, kultūros vertybėmis, gamta. Esu atsakingas už kelionių žemėlapio braižymą, ir visą Lietuvą esame išraižę", - sakė ponas, kuris ir dabar tenoru dainuoja senolių ir tėvų dainas, tik šokti jau sunkiau.
SUGRĮŽIMAS. "Tėvų dainos ir kelionės po Lietuvą sugrąžino man savastį ir leido įkūnyti jaunystės svajones", - sakė Vytautas Sirevičius.
"Lietuviškos dainos man brangios nuo vaikystės. Malonu, kad koncertuose dalyvauja jaunimas, net vaikai, sutinka mus ir kituose miestuose. Patraukiu dainas svečiuose per kokį jubiliejų. Užklydau į Vytautų klubą, kurio vadovas dabar esu. Darbo užtenka, kartais ir per daug. Irgi keliaujame, važiavome į Valdovų rūmus, švenčiame Vytautų jubiliejus, Vasario 16-ąją. Beje, tą dieną gimęs muzikas Vytautas Blūšius, 1930 metais, kaip ir aš, iš viso - dešimt Vytautų. Bendraujame su atsargos karininkais, dalyvaujame konferencijose; tai man irgi atrakcija", - sakė V. Sirevičius, galbūt ateinančioms kartoms parašysiantis atsiminimų knygą, kurią dar brandina, iki šiol publikavęs įvairiuose leidiniuose daugybę straipsnių apie karines jūrų pajėgas.
Vytautas savo namų nedideliame muziejuje yra sukaupęs marinistinių paveikslų, jūrinės atributikos, enciklopedijų, dailės reprodukcijų albumų. Brangiausia relikvija - tėvo, caro laikais tarnavusio karo laivyne, dirbusio vyriausiuoju mechaniku dideliuose laivuose, Jono Sirevičiaus portretas. Abu tarnavo Kronštate, todėl nusivežė sūnų ir vaikaitį parodyti tą miestą. Kuriam berniūkščiui neįdomūs senolio prisiminimai?
Širdies kelionė nesibaigia
Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas, fotografas Bernardas Aleknavičius, paklaustas, kokią knygą šiuo metu rašo, juokiasi, kad pirma reikia išleisti 15 jau paruoštų spaudai.
Ne veltui istorikai, kultūrologai šviesuolį vadina kultūros istorijos dirvonų artoju ir lygina su Vincu Kudirka. Klaipėdietis už savo milžinišką triūsą neprašo honoraro iš leidyklų, todėl šiuos metraštininko neįkainojamus istorikams veikalus su dokumentinėmis istorinėmis fotografijomis ir autentiškomis apybraižomis vis ima ir išleidžia.
ĮVERTINTAS. "Man malonu, kad pradedantys fotografai ima galvon mano patarimus, o istorikai turi kantrybės skaityti mano knygas", - sakė kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius.
"Esu zanavykas, mano tėviškė - Lekėčiai, čia mano pasaulio centras. Jokiame archyve netūnojau, viską surašiau iš atminties, nes ten užaugau, viską žinau. Bus išleisti 14 "Navužės vaikų" tomai, aprašyta apie 2 tūkstančius tėviškėnų. Jie - mažiausia ir svariausia Lietuvoje etninė grupė: 4 Nepriklausomybės akto signatarai yra iš zanavykų. Šie atklydę iš Mažosios Lietuvos: po Žalgirio kautynių, po Melno taikos, Užnemunė atiteko Lietuvai", - B. Aleknavičius pasakoja, kaip Mažosios Lietuvos dvasia persikūnijo į jo gimtą kraštą.
Prūsijos kolonistų engiami mažalietuviai jautė vokiečių valstybinės religijos atstovų persekiojimą, kėlėsi per Šešupę ir ir kūrėsi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dykroje, XIX a. II pusėje pradėtoje vadinti Zanavykais. Metraštininko plunksna perteikė mažalietuvių šnektą, dainas, kankliavimą ir kitas laiko patikrintas vertybes.
B. Aleknavičiui buvo svarbu parašyti "Mažosios Lietuvos poringes" - pasakojimus apie lietuvių tautos pranašus Vydūną, Donelaitį, Simonaitytę, Adomą Braką, laukininkų, kopininkų, žvejų ir šišioniškių gyvenimo būdą bei papročius. Visų fotografijos ir literatūros šedevrų pavadinimų į jaučio odą nesurašysi; įdomiausia, kad dauguma jų gimė išėjus į "užtarnautą poilsį", jeigu taip galima pavadinti kelionę po neaprėpiamą, legenda tapusį kraštą...
"Kūrybingieji turi sparnus"
Faustas Stepukonis, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Visuomenės sveikatos katedros docentas
Daugelis lietuvių, sulaukusių pensinio amžiaus, tradiciškai apsiriboja sodo arba kapinių priežiūra. Kai kurie rašo atsiminimus, tvarko nuotraukų archyvus, kurie išties praverčia giminėms; šie dalykai labai įkvepia ir pasiteisina. Reikia turėti mažą paslaptį - savitą dominančios veiklos sritį, ir nemanyti, kad šeima ir vaikai yra pagrindinis dalykas, tada žmogus bus vertinamas, įdomus kitiems ir pats sau.
Atlikau tyrimus Amerikoje, kur šimtamečiai ar kiti garbaus amžiaus žmonės kartą per savaitę susiburia į bendruomenes prie bažnyčių. Ko ten tik nėra: operas stato, choruose dainuoja ir nekompleksuoja. Trečiojo amžiaus universitete senjorai ne tik studijuoja, bet ir dalyvauja visuomeninėje veikloje, jie nori dalyvauti ir fizinėje veikloje, šiuo metu mes parengėme dar vieną programą turintiems problemų dėl sąnarių: šiaurietiškas ėjimas, joga, važiavimas dviračiu. Sveikata pagerėja, ir tie pokyčiai išlieka ne vienus metus. Kūrybingam žmogui pagalbos nereikia, jis gi turi sparnus. Nereikia bijoti ieškoti, taip nusipelno pagarbos.
Rašyti komentarą