Nauja Nijolės Kliukaitės (Kepenienės) poezijos knyga vadinasi "Saligan be varmian" - senąja prūsų kalba - žalia ir raudona. Ir ten telpa Prūsijos laukai, miškai ir kraujas, pralietas už ją.
Knygą iliustravai pati. Tiek metų tave pažįstu, o nežinojau, kad lieji akvarelę.
Aš pati nežinojau... Visada norėjau iliustruoti savo knygas, tačiau šį kartą pats rašymas buvo kaip meditacija, ir atrodė, kitas žmogus iliustruos jį visiškai kitaip nei aš įsivaizduoju. Norėjau baigti, kas pradėta. Panaudojau tušą, visokių dažų. Nesu profesionalė, tad liejau.
Dabar gilinuosi į senąjį baltišką tikėjimą, ir noriu rašyti apie laumes, laumeles, jas paišyti, matau
paveikslus, bet ne viską galiu nupiešt, kaip matau.
Kodėl tave jaudina Prūsijos tema?
Viskas prasidėjo nuo Aurimo Anuso sukurto žiedo, skirto kaip ir man, bet kartu ir Prūsijai. Net nežinojau, ką reiškia žiedo viduje įrašyti žodžiai "saligan be varmian". Fantastiškas žiedas man nešioti atrodė per gražus, todėl ir pradėjau ieškoti Prūsijos. Aš niekada netelpu į datas, man faktai ateina ir išeina, bet užkabina detalės. Panašiuose lietuvių ir prūsų tikėjimuose atrandu labai daug gražaus: vilkus - ypatingus gyvūnus, žmogaus artumą gamtai, akmenims. Stulbinama santarvė, visa aplinka atrodo pakylėta.
"Žemėje nėra tiek skausmo kiek mano Dieve vardan tavęs ištverti norėčiau" - kaip reikėtų interpretuoti šią eilutę, ar kad tavo gyvenimas vien rožėmis klotas?
Tai nieko bendra su manim neturi. Čia buvo kaip pokalbis su kryžiuočiu; visada galvodavau, kad jie užpuolikai, atnešė savo tikėjimą, ir man rodėsi negražu, kad primetė svetimą. Bet daugelis jų ėjo su tokiu tikėjimu - kaip vėliava, vardan jo ištverdami viską. Ir jiems atrodė, kad neša didžiausią gėrį.
Prozininkas paprastai poezijos nerašo, nebent labai girtas. Kuris žanras labiau padeda atskleisti tavo esybę, tai, kas tau svarbiausia?
Dabar mano proza labai artėja prie poezijos, ir atvirkščiai. Dabar rašau romaną "Didžiulienė - Žmona", ciklą apie dvarų moteris. Jau išėjusi knyga "Šatrijos Ragana" ir tuoj pasirodys "Bitė", tai į Bitę labai rimtai pažiūrėjau, neatšokau nuo faktų, bet dėl to nesu savimi patenkinta. Rašymas man svarbus tada, kai žodis tau ką nors padaro, ne tik užrašai siužetą. Žiūri, kur tave nuveda pats žodžių pynimas.
Kas ta Didžiulienė?
Ji buvo pirmoji lietuvė moteris - rašytoja, ištekėjusi už Jurgio Didžiulio, tikro vyro, jie buvo lietuvininkų šeima, kėlusi lietuvybę. Vaikų jie susilaukė aštuoneto, ir visus reikėjo išmokslinti, todėl palikusi ūkį, ji su visais vaikais važiavo į Mintaują. Nuomojo butelį ir kartu turėjo pensioną kitiems gimnazistams. Ta įdomi moteris nuolat pradangindavo savo raštus, jie dingdavo su visais lagaminais. Rašė ji apie gyvenimą, skausmus, vargus, be didelės euforijos.
Ar skirstai literatūrą į vyrišką ir moterišką?
Tarp kitko, apie moterišką literatūrą galiu kalbėti tik iš gerosios pusės. Man dabartinės lietuvių moterys arba skandinavės - stiprios. Ir Šerelytė, ir Sabaliauskaitė. O Parulskio kaip nemylėjau, taip nemyliu; gal tikrai jis man per daug vyriškas. Perskaičiau "Murmančią sieną", parašiau recenziją, ją skaitę sakė, kad viskas ten į vienus vartus ir net nespausdino. Iš tikrųjų negražu: moteris Parulskio romane arba pašluostė, arba išvis kažin kas.
Esi anglų kalbos mokytoja, bet ar tau neatrodo, kad kai kurie lietuvių klasikai yra jau mirę visom prasmėm, o vaikus verčia juos skaityti. Gal būtų naudingiau skaityti O'Henrį ar Golsvortį?
Nepasakyčiau, kad jie mirę visom prasmėm, bet gal per daug to dėmesio klasikams. Galėtų supažindinti gabaliukais, nebūtinai ten kalti daug atmintinai. Gal kada nors vaikas subręs ir pats susiras tą Baranauską. Ir reikėtų daugiau skaityti šiuolaikinių rašytojų, vaikai supratimo neturi, ką jie rašo. Jeigu lietuvių dėstyčiau, taip ir daryčiau.
Man atrodai labai protinga moteris, įtariu, rašai "šaltu krauju". Ar - kaip apsėsta?
Nebūna taip, kad rašyčiau kaip apsėsta. Negaliu rašyti ilgiau kaip pusantros valandos. Iš tiesų tai nėra toks jausmas: oi, man skauda širdį ir dabar išliesiu tuos savo sopulius. Labai mėgstu rašyti ankstyvais šeštadienių rytais, kai visi miega, ir grimzti kažkur giliau. Neieškau įkvėpimo, jis ateina rašant.
Turi savų ritualų; grauži plunksną ar įmerki kojas į šaltą vandenį?
Na, jau tikrai kojų nemirkau. Turiu savo mėgstamą vietą, kur rašau, bet kitos nelabai yra. Ant sofos kampučio turkiškai atsisėdu ir būtinai pasidedu mylimą puodelį. Kartais ta kava ir lieka nepaliesta, bet Daivos Ložytės sukurtas puodelis padėtas. O kitaip savęs nestimuliuoju.
Mėgsti išeiti į viešumą, rengi savo knygų pristatymus. Ką gražiausio ir bjauriausio yra pasakę tavo skaitytojai?
Kažko labai bjauraus į akis ir nesako. Kritikos tai būna, antai V. Kukulas kritikavo, kad niekaip neišmokstu rašyti. O daugiausiai jos susilaukiau, kai "Šatrijos Raganą" parašiau, kai mane pasikvietė į Mažeikius pristatyti tą knygą. Žmonės norėtų ją vos ne šventąja paskelbti, o aš tokius dalykus prisigalvoju, kad ten "paklodės pražysta raudonom rožėm", tai Dieve tu mano. Gal per daug sau leidau, bet man tos scenos reikėjo, kad parodyčiau, koks svarbus jai buvo rašymas.
Kaip pavyksta neišsisemti? Nuolat įsigyveni į kokią temą.
Tai ir tos laumelės, ir kosmosas krebžda. Apie kosmosą su beribe fantazija jau yra parašyta knyga - trejų metų anūkui Nagliui, kai prieš metus domėjosi planetomis. Dabar jis labai domisi žemėlapiais, beda pirštuku į gaublį: "Ar čia vandenėlis teka? O kur čia mes esam?"
Pastaruoju metu ieškau baltų tikėjimo, gal ne taip skausmingai, kaip Sobieckis, kuris muša galva į sieną dėl Dievo. Būna, sekmadienį skaitau visko: truputį islamo, truputį Šventraščio, ir kitos "košelienos".
Mano Šarūnė "sumetalėjo", labai daug draugų turi metalistų, ir aš pati, nenorėdama paleisti to vaiko, važiuoju į koncertus. Zarasuose dalyvavau festivalyje "Mėnuo Juodaragis" ir iš tikrųjų buvo fantastiškai įdomu. Buvo begalė paskaitų apie senąjį baltų tikėjimą, ne tik jose murksojau, bet ir muzikos klausiausi - man metalas yra super.
Visada atrodai patenkinta gyvenimu: ar tai išorinė laikysena, ar vidinė būsena?
Man reikia jaustis laiminga. Nieko specialiai nedarau: jeigu man liūdna, tai išnaudoju tą liūdesį, pasiimu poeziją. O šiaip yra pamokos, reikia išvirti sriubą, nėra kada sėdėti ir graužtis. Jeigu atvirai, aš nelabai suprantu depresijos ligos. Kaip tu gali depresuoti, kai visą laiką esi veiksme? Eidama į mokyklą ilsiuosi nuo vertimų, nes daug jų turėjau, nuo rašymo. Kartais vis dar eketėj išsimaudau.
Ar yra literatūros žanras, kurio niekada nesiimtum?
Nekrologo. Sakiau, kad esė niekada nerašysiu, bet... Nerašau recenzijų kūriniams, kurie man nepatinka. Dabar labai patiko spektaklis "Angelas, išnyrantis iš miglos", patiko, kaip jį vaidina Pelakauskas. Tas aktorius kuo toliau, tuo labiau žavi.
Koks eilėraštis tau atrodo tobulas?
Atrandu daug tobulų Aido Marčėno eilėraščių. Į savo knygą pasiėmiau moksleivio Jurgio Viningo eilutę: "O dangau neturėk kitų tikėjimų tiktai mane vieną neturėki kitų tiktai mane vėją."
Tos moterys išbėgdavo su vilkėm
kaip su seserim į girias kur
meletos meluoja o kurtiniai
apgirtę nuo jų juoko
pašlovinimus gieda jos turi
pieno tiek daug kad
žemę girdo ir ši iš dėkingumo
naujais žiedais pražysta o
kartais moters pienu girdo
vilkiukus o kartais jie -
žmonių vaikeliai - vilkę žinda
ir visko į valias: gėlių kasoms
ir riešutų saldžiųjų branduolėlių
uogų grybų tik
kurtinys
apkurtęs nuo giesmių
savų įspėti nemokėjo
N. Kliukaitė
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą