Tapybos ir videomeno eksponavimas vienoje erdvėje – gana rizikingas sprendimas, nes iš ekranų sklindantis vaizdas yra itin rimtas statiškojo vaizdo konkurentas. Bet tapytojui Audriui Gražiui ir videomenininkui Henrikui Gulbinui pavyko sukurti prasmingą dialogą.
Menininkų duetas parodoje neatsitiktinis. Jie yra bendradarbiavę kurdami scenografiją ir videoprojekcijas spektakliams, dalyvavę bendruose meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje. A. Gražio tapyba graži, įspūdinga, techniška, jos vaizdai ir vaizdiniai artimi vėlyvojo modernizmo klasikai. Tas artumas pradžioje glumina, paskui provokuoja klausti, kas šiame masinio vaizdų dauginimo amžiuje yra pirmavaizdis ir kas kartotė. Pagaliau ar tai svarbu epochoje po postmodernizmo? A. Gražys, posmodernistas, jam viskas paprasta ir galima.
H. Gulbinas – garsus operatorius, tarptautinių kino festifalių dalyvis, lietuvių videomeno pradininkas, pirmus darbus pristatęs apie 1988m. H. Gulbino videofilmų lėtai judančios, akyse besikeičiančios vaizdų sekos atrodo gana artimos tapybai, tik sukurtos ne teptuku ir ne aliejiniais dažais. Tai buvo pirmasis menininkas Lietuvoje, abstrakciją perteikęs mums naujomis skaitmeninėmis priemonėmis.
A. Gražys ir H. Gulbinas kartu sukūrė vaizdo projekcijas miuziklams "Tadas Blinda", "Pasakų medis", "Šventavartė" ir t.t..
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą