"Smagiau būti įvertintai už darbą, protą, už tai, kas turi išliekamąją vertę", - sakė Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė, turinti bendravimo dovaną ir polinkį rengti savo skyriuje įsimintinas dailės parodas.
Ką gero naujienų, įvykių, pokyčių prasme atnešė Nacionalinė bibliotekų savaitė?
Šiemet, sakyčiau, vangokai dalyvaujame šioje savaitėje dėl labai objektyvių priežasčių - didelė dalis kolegių mokosi kompiuterinio raštingumo pagal tam tikrą programą labai skambiu pavadinimu - "Bibliotekos pažangai". Skaitytojai, kaip visada, gali tikėtis "atlaidų", kai nereikės mokėti delspinigių. Mes savo skaitytojus kaip visada vaišinsim kava ir saldainiais.
Tokios gražios ir žavingos moterys kaip jūs podiumu turėtų vaikščioti, o ne su žiurkėmis ir dulkėmis krebždėt prie knygų.
Na, podiumu tokios mažos nevaikšto. Vaikšto tos, kurioms Dievulis nepagailėjo ūgio ir, matyt, didelės savivertės. Aš, būdama 18-os, to tikrai neturėjau. Dabar galiu pasakyti: "Kam nepatinku, tas neturi skonio", nes man nėra labai svarbu būti pastebėtai, smagiau būti įvertintai už darbą, už protą, už kažką, kas turi išliekamąją vertę. Baigusi mokyklą tikrai nesvajojau būti bibliotekininkė, net ir baigusi Vilniaus universitetą, nebuvau tikra, ar tai tikrai tas kelias, kuriuo eisiu. Bet jei jau einu 25-erius metus, matyt, mano. O kažkada svajojau apie menus, apie žurnalistiką, bet kažkodėl net nebandžiau. Bet gyvenime taip yra, kad viskas kažkada vis tiek ima ir susidėlioja. Taip, esu bibliotekininkė, tačiau mano biblioteka,Meno skyrius- tai ne tik knygų labirintas, čia daug meno(pradedant ekspozicine erdve, kur rengiam parodas), baigiant fantastiškais meno albumais, kurių čia tiek daug, kaip niekur kitur. O reikalui esant, ir su didžiuliu malonumu kokį straipsnelį sukurpiu. Gal esu grafomanė? Ne , nemanau. Visas rašliavas dedu į stalčių, neturiu pretenzijų ko nors jomis kankinti.
Jūsų kolega Juozas Šikšnelis pasufleravo klausimą: kas jums yra knyga, ar jaučiate jos gyvastį, ar išduodate automatiškai kaip dešrą? Ar įteigiate skaitytojui, kad jam reikia perskaityti būtent tą knygą, atrasti kaip Eldoradą?
Man sunku būtų knygą išduoti kaip dešrą, nes jau pamiršau dešros skonį. Ne dėl to, kad bibliotekininkas dešrai neuždirba, tiesiog man jos nesinori, ir jau seniai. Aš galiu rekomenduoti tik tą knygą, kuri mane pačią užkabino, suvirpino. Meno skyriuje nėra grožinės literatūros. Turim apie šimtą tokių knygų, kurias skolinamės iš kitos bibliotekos, kad mano skaitytojai nejaustų alkio. Bet tame šimte nuolat mainomų knygų dalyvauja ir mano "naminės" knygos, kurias mielai skolinu savo skaitytojams. Su pastarosiomis net lengviau - jos tai tikrai patikrintos.
Keisti ir tie mūsų skaitytojai - tokie, sakyčiau, naminiai, visi labai savi, artimi, mylimi. Tai ir gyvenam draugiškai, su kultūriniais mainais.
Turbūt aišku, kad pažintum knygą, reikia pačiai labai daug skaityti. Tą ir darau, bet tikrai ne viską. Darausi išranki ir knygoms.
Aš netikiu, kad knyga gali pakeisti gyvenimą. O jūs? Kai kurie žmonės perskaito kokią nesąmonę ir ja vadovaujasi. Tarkim, mano vaikystės draugė paskambino iš Austrijos ir atsiprašė, kad pamelavo, jog su vyru susipažino ne per internetą, nes ji perskaitė, kad ištarti žodžiai niekur nedingsta ir kažkaip veikia mūsų gyvenimą. Turite panašių pavyzdžių, potyrių?
Mane erzina knygos, mokančios, kaip reikia gyventi, ką reikia daryti, kad parduotum "Ferarį", kaip tapti laimingam, kaip susirasti draugų, kaip išvalyti karmos ąsotį. Kažkada esu pati užkibusi ant panašios meškerės, perskaičiusi Sergejaus Lazarevo "Karmos diagnostiką". Po trečios knygos supratau, kad tobulų žmonių nėra, visi mes tik žmonės, o be to, man tie tobuli net neįdomūs. Nuobodūs. Tegu jie valo savo karmas. Aš turiu savąjį padorumo kodeksą (ne tokį griežtą), pagal jį ir gyvenu. Gal geriau galvoti, kaip nedaryti to, dėl ko vėliau tektų atgailauti.
Kartą skulptorius, nacionalinės premijos laureatas, pasakė, kad menu domisi vos du procentai žmonių; ar daugeliui žmonių reikalinga meno biblioteka?
Deja, irgi nedaugeliui. Džiaugiuosi, kad labai maža dalelytė yra čia gyvenančių, kita dalis turi čia savo talmudą - kokią nors ypatingą knygą. Ne visiems Klaipėdos menininkams esame reikalingi, kiti gal net nežino, kad iš viso mieste yra toks reiškinys. Bet dalis žino, ir yra nuolatiniai mūsų lankytojai. Labai jau formaliai skamba - "lankytojai". Man jie savesni už savus. Žiūrėk, dingsta kuris ilgesniam laikui, ir jau neramu, jau pasigendi.
Mano pagrindinis kontingentas - Vilniaus Dailės akademijos Klaipėdos skyriaus studentai, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentai, kirpėjos, floristės ir visi miesto keistuoliai, kurie ieško ramių salelių. Ten gali pamedituoti, pasvajoti, pabendrauti. Dauguma jų sako, kad jiems čia gera būti. Tai tegul ir būna.
Madinga rašyti romanus, net namų šeimininkės "gimdo" nebe poeziją, bet romanus; gal ir pati galėtumėt jį parašyti? Kad ir apie savo keistuolius skaitytojus.
Gal ne, nerašysiu romano apie savo skaitytojus, negąsdinkim jų. Paskui labai filtruos kiekvieną ištartą žodį(o gal ta bibliotekininkė viską fiksuoja?). Ir taip tokio tipo rašliavos pakanka.
Kokia yra aktuali, nepriklausomai nuo epochos, laiko ir krizių knyga?
Sakyčiau, menas yra amžina vertybė, tad mano bibliotekoje mažiausiai neaktualių knygų. Visos jos prasmingos. Juk grožis nesikeičia dėl krizių, dėl epochų ar ko kita.
Kokia jūsų "stalo" arba graužta sugraužta knyga?
Ant mano stalo nėra jokios knygos. Jos visos - lentynoje, ir jų daug. Negalėčiau pasigirti, kad turiu tą vieną vienintelę. Matyt, esu nepastovi. Būna, kad užsikrečiu prancūzomanija ir skaitau prancūzų literatūrą, kurią tikrai labai mėstu (ypač Margaritą Duras), bet labai myliu ir Tomo Sakalauso eseistiką. Gal net labiau.
Kaip manote, kokie mūsų vidinių pokyčių priešai?
Mes patys. Jei manai, kad tau užtenka, tiek, kiek moki, kiek turi ir murdaisi vis toje pačioje baloje - vadinasi tau taip gerai. Bet paskui nereikėtų zysti, kad knisa monotonija, kad kankina depresija, kad viskas neįdomu. Kažką turi daryti, kad taip nebūtų. Mokykis, skaityk, domėkis, įsigyk šunį, meilužį - bet ką, bet judėk į priekį. Negaliu pakęsti tokių aimanuojančių, bet nieko nedarančių.
Esate lyderė tarp kolegų; buvote išrinkta Metų bibliotekininke. Gal pasitarnavo grožis? Turbūt yra, kas pavydi ir jūsų nemėgsta.
Nesijaučiu esanti lyderė, gal tiesiog esu ta, kuri ant savo kupros daugiau velka. O kas velka, tam ir krauna. Bet aš nelabai dėl to skundžiuosi, nes labiau už viską bijau letargo, nieko neveikimo, palaimingos ramybės būsenos. Tai ne man. Na, nebent labai trumpam. Pakanka savaitgalio ar atostogų.
Noriu tikėti, kad nėra manęs nekenčiančių kolegių, lyg ir nieko nesu pastūmusi, kam nors užlipusi ant galvos, nesu karjeristė. Kaip jau sakiau, turiu savąjį garbės kodeksą, vidinį cenzorių. Nemanau, kad čia turiu priešų, na, nebent esu labai naivi.
O dėl kūno ir visokio kitokio grožio - jau nebėra ko pavydėti. Man - 44-eri, ir aš labai ramiai tai priimu. Klestėjimo laikas jau praėjo, ir man dėl to neliūdna.
Esu buvusi metų bibliotekininke, 2008 metais kažkas norėjo, kad būčiau klaipėdietės rinkimų sąrašuose, buvau, bet laimėjimai nedideli, dėl to labai džiaugiuosi. Esu Meno tarybos narys. Dar turiu tų "durnų" visuomeninių įpareigojimų, kurie yra tik abejotina garbė, tik papildomas darbas, kurio niekas kitas nenori dirbti. Aš juk visada galiu.
Ar mokate keletą kalbų? Manoma, kad kiekviena kalba suteikia žmogui naują gyvenimą, galimybę mąstyti kaip kitos tautos žmogui.
Norėčiau mokėti daugiau. Anglų kalbą norėčiau mokėti tobulai, bet tam dar reikėtų įdėti pastangų. Kol kas paskaitau, daugmaž suprantu, žiūriu filmus originalo kalba, tačiau kalbėti nenoriu. Tik tada, kai reikia (vasara daug užsieniečių skaitytojų). Trūksta praktikos. Matyt, reikia prašyti valdžios, kad mane kur nors metams ištremtų. Kitaip mąstyti jau nepradėsiu. Man juokinga, kai pagyvenę užsienyje keletą metų, grįžę bando atrodyti kitaip, mąstyti kitaip, kalbėti. Ar tai ne maivymasis? Kas begali pakeisti subrendusio žmogaus mentalitetą?
Kokios bibliotekininko tobulėjimo galimybės, perspektyvos?
Bibliotekininko tobulėjimo galimybės neišsemiamos. Po ranka visada turi naujausią informaciją. Mes nuolat kažko mokomės, tobulinamės. Tik norėk.
Papasakokite apie savo šeimą.
Man šeima - 20-metė dukra Eglė, šunytė Tekila ir katinas Marcipanas. Jis vienintelis vyriškis mūsų šeimoje, ir tas pats eunuchas. Negailestingos mes, moterys. Neturiu tradicinės šeimos, bet tai greičiau tik pranašumas. Tokioms intravertėms, kaip aš, taip turbūt geriau. Netikiu mitais apie vandens stiklinę paskutinę gyvenimo minutę. Turbūt nebūsiu ištroškusi...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą