"Buvimas scenoje - kaip meilės aktas"

Prieš kelerius metus dainininkė Giedrė Kaukaitė apie savo mokinę, solistę Juditą Leitaitę rašė: "Vieni ją giria, kiti peikia, treti pečiais traukia ar šypteli, ir labai daug kas... pavydi. Mat Judita - ne vidutinybė".

Įsitikinti šiais žodžiais (o gal juos paneigti) praėjusį savaitgalį galėjo ir klaipėdiečiai, susirinkę į Klaipėdos koncertų salę.

Paprašyta duoti interviu, J. Leitaitė ilgai nesvarstydama sutiko ir pravėrė grimo kambario duris. Viduje - tvarkingai sukabinti sceniniai rūbai: raudona suknelė, raudona skrybėlaitė, raudoni bateliai...

Raudona spalva - jūsų mėgstamiausia?

Ji nėra mano mėgstamiausia spalva. Raudona - ryški. Tokios reikia scenoje. Gyvenime rengiuosi juodai.

Kiek koncertų surengiate per metus?

Oi... - atsidūsta. - Daug. Sunku net pasakyti. Atrodo, kad scenoje gyvenu.

Bet be scenos tikriausiai yra ir asmeninis gyvenimas?

Yra. Auginu devyniolikmetį sūnų ir dvylikametę dukrą. Abu turi balsus, bando dainuotu. Dukra ir smuiku groja. Sunku suderinti asmeninį ir scenos gyvenimus.

Kartais būna akimirkų, kai nieko nesinori. O į sceną lipti reikia...

Būdavo, jog tokiu atveju išgerdavau lašelį konjako. Neleidžiu sau tingėti ar nenorėti. Dainavimas - mano darbas. Nors, aišku, visko pasitaiko. Bet reikia save priversti. Reikia, kad išėjus į sceną, viskas nublanktų ir liktų vienas tikslas - gerai sudainuoti.

Kas buvo pirmoji jūsų mokytoja, įkvėpusi drąsos užlipti ant scenos?

Mokiausi vienoje Kauno vidurinėje mokykloje. Dainavimo mokytoja Marija Simonaitienė rinko mergaičių ansamblį "Dainų dainelei". Po konkurso tapau laureatė. Tada ir susisuko galva, kad galiu dainuoti. Pati nė nesvajojau ir nepuoselėjau minčių tapti dainininke.

Gal šiandien griežiat dantį ant mokytojos, kuri dėl dainavimo jums susuko galvą?

(Šypteli) Ne... Šiandien aš ir pati dėstytojauju dešimtmetėje Vilniaus B. Dvariono muzikos mokykloje bei Muzikos akademijoje. Gyvenime buvo daug džiugių akimirkų. Buvimas scenoje man - kaip meilės aktas. Išeini ir visą save atiduodi žiūrovui. Negali dirbti puse kojos. Aš taip nemoku. Kartais atrodo, kad turėčiau save pataupyti, tačiau neišeina.

Gražus palyginimas: buvimas scenoje - kaip meilės aktas...

Po koncerto dar kokią valandą būna didelė euforija. Daug energijos atiduodu. Žiūrovai tai mato.

Tik užlipę ant scenos, jauni atlikėjai dažnai pasijunta žvaigždėmis. Kaip žvaigždžių liga veikia scenos veteranus?

Kai jaunimas scenoje dainuos 20 metų, supras, kad žvaigždės spindi tik danguje. Kuo daugiau metų esi scenoje, tuo didesnę atsakomybę jauti. Žvaigždžių fabrikų dalyviams reikės dar labai daug druskos suvalgyti, - šypteli. - Vėliau jie supras, kad ne viskas taip paprasta.

Per dvidešimt muzikinės karjeros metų tikriausiai buvo ir skaudžių akimirkų.

Nerealizavau savęs iki galo taip, kaip norėjau, kaip įsivaizdavau. Operos scenoje norėčiau sukurti vaidmenį. Tiksliau nesukurti, o suvaidinti.

Šiaip man kiekviena daina - tarsi mažas spektaklis. Jei dainoje nėra turinio, vystymo, kuliminacijos, tokiu atveju nepatariu dainuoti.

Ar dainininkams šiandien sunku išgyventi iš koncertinės veiklos?

Ne visiems. Jei būčiau jaunesnė, turėčiau septinto numerio krūtinę, man išgyventi būtų lengviau.

Ar nemanote, jog turite kitų pranašumų, dėl kurių jus žmonės myli, eina į jūsų koncertus?

(Juokiasi.) Jei taip nemanyčiau, tikriausiai ir nedainuočiau. Bet aš matau, kas darosi aplinkui. Mane ypatingai žeidžia visiškas cenzūros nebuvimas dainose - keiksmažodžiai, įvairiausio š... minėjimas. Ir dar tos prostitučių dainos - "Aš myliu myliu myliu, daug vyrų vyrų vyrų".

Kas, jūsų nuomone, turėtų cenzūruoti dainų tekstus?

Mes nieko nepadarysim. Kas sėdi valdžioj, to giesmę ir gieda. Yra komercinės televizijos, kurioms dainos apie nieką neša pelną. Apskritai tokias dainas aš vadinu foninėmis - jos gali būti, gali nebūti. Kodėl? Todėl, kad muzikoje neužkoduota jokia informacija. Na, o apie ką dainų tekstai? Apie spjaudymą ir gaudymą. Įsiminti tokią dainą daug pastangų nereikia - ji pati įstringa. Kaip ir greitas McDonald's maistas. Bet aš tikiuosi, kad ši mada praeis.

Ar prisimenate savo pirmąją dainą?

Taip. "Dainų dainelės" konkurse dainavau lietuvių liaudies dainą "Našlaitėlė". Sunki daina - su aukštom gaidom. Bet kažkaip ją išdainavau.

Apskritai mano gyvenime niekas nesiklostė lengvai. Buvau tremtinių vaikas: neturėjau pianino, nesimokiau muzikos. Tiesiog negavau tokio muzikinio išsilavinimo, kokį dabar galima gauti.

Sunkus gyvenimas žmogų grūdina?

Tikriausiai. Sunkus gyvenimas mane grūdina iki šiol... - šypteli.

Auksė BOGUŽAITĖ