Parodos
Kovo pabaigoje pirmą kartą uostamiestyje, Klaipėdos galerijoje, buvo pristatyta pasaulyje garsios ir žymiausios lietuvių kilmės Latvijos grafikės Nelės Zirnitės-Žukauskaitės darbų paroda "Nexus". Vėliau menininkė rengia parodų ciklą mūsų krašte "Lietuva - įkvėpimo žemė".
Tarptautinio masto grafikė Nelė Zirnitė-Žukauskaitė gimė Lietuvoje, studijavo grafiką Vilniuje, vėliau baigė Latvijos dailės akademiją. Nuo 1985 m. Latvijos dailininkų sąjungos narė aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose, dėsto Latvijos dailės akademijoje, yra Latvijos krikščioniškosios akademijos Grafikos asociato profesorė, Grafikos kameros oforto dirbtuvių vadovė. Jos darbai ne kartą eksponuoti JAV ir Europos dailės galerijose, Nelės Zirnitės kūriniai yra pristatyti garsiajame leidinyje "The Best of Printmaking" (1997 m. Rocport Publisher - gloucester, USA), kuriame publikuoti 250 geriausių pasaulio grafikų darbai.
"Mano kūrybos centre visuomet buvo žmogus - gyvybės formos nešėjas - toks stiprus ir pažeidžiamas vienu metu. Idėjos lėtai nusileidžia ant cinko plokštelių, transformuojasi į ofortus, formuodamos specifinę erdvę plokštumoje, kurioje kaupiasi mano pasaulio suvokimo, gyvenimo pojūčių atšvaitai. Tai ir yra didžioji mano gyvenimo dalis, laiko telkinys, su ištirpstančiais praeities ir ateities kontūrais. Savotiška būsena, nuo kurios tampi priklausoma.
Jau 2000-ųjų metų pradžioje šioje erdvėje pasirodė žmogaus figūra ant trapaus stiebo. Vertikalios linijos gali priminti meškeres, užmestas į begalinius tolius, drauge gali asocijuotis su savotiškomis antenomis, palaikančiomis ryšį tarp Žemės ir Dangaus, praeities ir ateities, tarp gyvybės ir mirties... Ši vizualizacija - žmogaus siela, pilna abejonių. Nelengva išlaikyti pusiausvyrą, išsaugoti širdies ir dvasios ramybę, bet tokia proga yra duota kiekvienam", - sakė autorė per parodos atidarymą.
Nugirdau jūsų pokalbį su draugais, kad Klaipėdos senamiesčio stogai, kuriuos piešėte būdama studentė, labai pasikeitė, kaip ir visa miesto panorama. Ar tik parodos jus atveda į gimtinę?
Matyt, gyvenime jau yra nurodyta kažkokia kryptis; gimiau Akmenės rajone, Latvelių sodžiuje. Mano tėtis buvo jūrininkas, tad pirmuosius gyvenimo metus praleidau Klaipėdoje. Nuo to laiko, kai gyvenu Rygoje, kelis kartus per metus sėdu į traukinį ir važiuoju į Lietuvą, ir man net nebūtina susitikt su draugais ar turėti konkretų tikslą - kad tik įkvėpčiau oro, to kvapo, įsiurbčiau vaizdus akimis, pajusčiau atmosferą... Nors, regis, esame čia pat, nostalgija - tikrai įdomus dalykas.
Jūsų darbai skirtingi, bet atrodo gąsdinančiai tobuli. Ir vis dėlto to juose yra kažkas, kas sulaiko nenusigręžt nuo tos tobulybės...
Yra darbų, kuriuos kuri mėnesį ar metus, pabaigi, ir, sakoma - viskas, turi padėti tašką. Na, taip nėra. Man labai svarbu ta pirminė idėja, impulsas, nuotaika, bet svarbi ir profesionali technika. Tad jei matau, kad kažkas ne taip, aš ją tobulinu, galiu net po metų grįžti prie to paties darbo, ir matau, kad jis gali atrodyt kitaip.
Kodėl - grafika?
Žinot, tas klausimas kartais žeidžia. Yra žmonių, kurie sako, kad domisi vien tapyba, ir net nežiūri tų mano darbų. Bet grafika yra tokia skirtinga, tiek daug technikų, ir pavartęs tarptautinį šio žanro katalogą, net neįvardysi to grafikos reprodukcijomis. Per monotipijas aš labiau atsipalaiduoju ir pajaučiu spalvas negu tapydama. Pasilikau prie oforto todėl, kad giliaspaudė technika suteikia daugiau galimybių autentiškam autoriniam atspaudui. Mano spalvota grafika - nepakartojama, negaliu padaryt vienodų atspaudų, nepatikėsit, kartais praeina trys valandos, kol spalvų sluoksnį padarai perregimą, o kad to pasiektum, ranką reikia treniruoti iki begalybės. Ir kliautis jutimais.
Pritartumėt teiginiui, kad moters kūryba - jos kūno tąsa?
Kad kaipsyk daug kas sako, jog mano darbuose - belytės figūros, tai androgeniškos būtybės; nežinau, gal turi reikšmės ir tai, kad mano Zodiako ženklas - Dvyniai. Yra moters - augalo, moters - nendrės, kentauriškos paukštės įvaizdžiai, bet dažniausia tos figūros - žmogaus, ieškančio tiesos ir pažinimo, ženklas.
Aš pati nustembu, kaip ateina tie mistiniai išgyvenimai, bet kiekvienas mano darbas - kito tąsa. Tikiu, kad kiekvienas turime savo formulę, savo gyvenimo programą. Ir aš negaliu sustoti, jei nepadariau darbo, kurio idėja sukyla kaip vanduo gerklėje, atrodo, skęstum ir uždustum, jei iš burnos jos neišrėktum.
Regis, gyvenate visą save atiduodama kūrybai?
Bet darbas mane ir gelbsti nuo to, kad "nedingčiau". Nepavadinčiau savęs meilės emigrante, vis dėlto vyras mane išsivežė į Latviją, paskui išsiskyriau, palikau jam gerą butą, ir dabar gyvenu pusrūsyje, kur yra ir mano dirbtuvės. Bet ten pilna knygų, plokštelių. Ten užaugo mano dukra, jai dabar 26-eri metai.
Na, atrodo, jau esu atlikusi savo pareigas ir labai norėčiau pradėti tapyti. Regėjimas pradėjo blogėt, neseniai buvau smarkiai apsinuodijus, darydama ofortus, ir vis tiek negaliu atsiplėšti nuo cinko plokštelės. Joje palieku erdvės, dangaus pėdsakus, ir tada dingsta mano mažo namų pasaulio ribos...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą