"Konkurencija tarp tapybos ir literatūros yra didelė, nes kai tapau, aš negaliu rašyti, ir priešingai. Bet rašant net saldu pasidarė. Pradėjau nuo romano, kurį užmečiau, jis man buvo mankšta, o paskui staiga užplūdo vaizdiniai. Rašydama jaučiausi kaip apsėsta", - sakė menininkė Dalia Kirkutienė, praėjusį ketvirtadienį Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje pristačiusi tapybos parodą "Purpuriniam vakarui" bei savo pirmąją kūrybos knygą "Eilėje prie laimės".
Sakėte, visi tapybos darbai pretendavo į knygos viršelius.
Taip, buvo daroma daug variantų - ir ta rožė, ir saulėlydis. Išliko kai kurie darbai su afrikietiškais raštais, o dabar dar radosi ir lietuviški raštai.
Mano diplominis darbas buvo iš lietuviškų raštų, kadangi mokiausi tekstilės. Visose dailės akademijose, mokyklose tai yra pagrindas, o man tie raštai į kraują įaugo. Mano mėgstamiausias sąsiuvinis buvo langeliais, aš į jį buvau linkusi ir lietuvių kalbos užrašus rašyti, ir tie langeliai buvo išmarginti visokiais raštais.
Kaip senosios liaudies audėjos jūs ir pati sugalvojate raštų?
Aš aklai neatkartoju, jie ir čia yra išskydę, kaip aš sakau - kaip sugedusi kompiuterinė programa, arba iš senovės restauruoti dalykai. Man tai yra gražu, nes tie raštai yra kodai. Kad mergina ištekėtų, buvo audžiami vienokie raštai, kad pastotų ir pagimdytų - vėl kitokie. Palyginčiau tai su vėtrungėmis namams, lovatiesėmis, kurios buvo sukurtos taip, jog neštų turtą, meilę, laimę.
Niekad nepiešiu eskizų: pradžioje pamatau vaizdinį, pabandau jį padaryti, per tą laiką jis transformuojasi, kol pradedi žiūrėti iš kito šono. Būna darbų, kuriuos paėmei - iki pabaigos padarei ir esi patenkintas, bet jeigu nesi patenkintas, ko nors ieškai, ir kitą kartą išeina netikėtai ir labai gražiai. O pabaigos gali ir nebūti.
Jūsų darbai sklinda po pasaulį.
Neseniai mano darbai išplaukė į Ispaniją, perka lietuviai miestuose, miesteliuose. Internete turiu savo galeriją, per 2 tūkstančius gerbėjų, atrodo, jau aprimsta, lyg ir niekas jos nestebi - įdedu naują darbą, staiga vėl suplūsta klausinėti, kaip jį padariau.
Esu savo darbą palikusi po plenero Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, du darbus padovanojau Plungės žemaičių muziejui.
O kaip išėjo knyga iš kvadratėlių?
Nežinau, gal aš pati iš kvadratėlių esu. Knygoje yra trys šriftai, paveikslai iš kvadratėlių. Negalvojau, kad tai padės sukaupti dėmesį, tiesiog man taip išėjo. Aišku, galėjau neišskirti, kur rašyta pirmu ar trečiu asmeniu, ir kur yra moters dienoraštis arba laiškai.
Ar tos keturios novelių moterys turi prototipus, ar atėjo iš jūsų vidaus, kokia galbūt galėtumėte būti kituose gyvenimuose?
Taip negalvojau. Apie vieną kurią nors rašau, bet yra tokio stiliaus moterų, nors visos jos skiriasi amžiumi, patirtimis. Viena kažkada buvo kūrybinga, pamiršusi savo svajones, ir atėjo toks laikas, kai joje iš naujo tai prisikelia, ir ji gali pakeisti savo gyvenimą. Kiekviena išgyvena netektį ar stiprų stresą, pasikeitimą, kai jos patiria virsmą. Sofija, tarkime, visą gyvenimą tarnavo savo vyrui ir sūnui, ir jai yra baisu, kai viską prarado ir nebėra kam tarnauti. Ji neteko atramos. Kita jauna moteris, kuri buvo praradusi gyvenimo meilę, turi galimybę pradėti viską iš naujo, ji ir tas jos vyras pasakoja apie tai lyg patys sau, ir artėja jų susitikimas, nuo kurio kažkas keisis. Ir dar yra kita moteris, kuri nukerpa bambagyslę ir išeina iš tėvų namų, susiranda vaikiną, bet staiga susivilioja atsitiktine brandaus vyro meile ir praranda viską.
Kai parašiau šią knygą, į mane beprotiškai plūsta kitos istorijos, bet dar ne kiekvieną gali rašyti, ir surasti tą priemonę atskleisti, kad žmogus patikėtų, kad moteris tikrai tai išgyveno ir pajuto.
O kodėl pradėjote rašyti - nuo dienoraščio?
Kažkada buvo vaikiškos eilės, vėliau - dienoraščiai, šiaip rašinėjimai. Net kai stojau į dailės mokyklą, dvi dėstytojos iš Vilniaus universiteto, perskaičiusios mano lietuvių kalbos rašinį laisva tema, žiauriai įkalbinėjo pereiti studijuoti lietuvių kalbą, sakė, kad labai gražiai rašau. Tik tada aš nežinojau apie ką rašyti, tikriausiai reikia įsigyventi. Kažkas sakė: "Jūs rašot knygas, jūs turite apie daug ką papasakoti", - na, turiu. Giliau įlįsti į kitų kailį, bet manęs ten daug yra smulkmenose.
Iš leidyklos "Svajonių knygos" redaktorių sulaukėte palankių įvertinimų.
Jos atsiuntė laiškus. Vyriausioji redaktorė rašė, kad pirmiausia mano noveles davė perskaityti tai redaktorei, kurios peržiūrėti rankraščiai dažniausiai keliauja į šiukšlių dėžę. Ir ši parašė man, kad tokias noveles skaitytų, kad jos yra širdžiai atgaiva - tai man daugiau nieko ir nebereikėjo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą