Abudu ne iš kelmo spirti: Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas K. Smoriginas ir Auksinio scenos kryžiaus laureatas S. Ivanovas. Ketvirtadienio vakarą teatre vyko generalinė spektaklio peržiūra. Pagal vieno žymiausių japonų dramaturgų, aktoriaus, teatro ir kino režisieriaus Koki Mitanio tragikomišką pjesę jį pastatė Viačeslavas Gvozdkovas. Rusų režisierius, daugel metų buvęs vienu iš festivalio „Baltiskij dom“ organizatorių, beveik du dešimtmečius statantis spektaklius įvairiuose pasaulio teatruose, šiuo metu dirba Samaros teatre, yra jo vadovas. Scenografiją ir kostiumus spektakliui kūrė Vladimiras Fireris. Scenovaizdis gan taupus, pagrindinė jo forma primena lankstomą popierių ar konstruktorių, lengvai paverčiamą tai neįveikiama siena, tai savo tvarką diktuojančio kėde, tai suoliuku, kur galima pajusti kito petį, ar tiesiog linija, atskiriančia priešinguose frontuose atsidūrusius rašytoją ir cenzorių.
Šie veikėjai ir mezga, judina, stumia priekin visą scenos veiksmą, - priešgyniaudami, nusileisdami vienas kitam ir... keldami juoką salėje. Bet kaip ir dera gerai komedijai, joje, be jukių frazių, dialogų ar asociacijų, yra ir graudulio, ir prasmingo turinio. K.Smoriginas (cenzorius) ir jo jaunasis kolega (dramaturgas) S.Ivanovas meistriškai kuria veiksmo įtampą ir geba ją išlaikyti bemaž dvi valandas, iki pat spektaklio pabaigos. Ir visai nesvarbu, kad veiksmas nukelia mus į Tekančios saulės šalį, 1940 metus, kai daugelis šiandienių žiūrovų dar nė nebuvo gimę, kad vienas pagrindinių personažų - jau du geri dešimtmečiai, kaip iš šiuolaikinės lietuviškos tikrovės išnykusi cenzoriaus figūra. Nors sovietmečio „glavlitą“ menančiam žmogui turėtų būti artimesnė draudimo ir kompromiso dilema (juk neseni laikai, kai iš tekstų buvo braukiamos tikros ar menamos valstybės paslaptys ir jos egzistencijai gresianti mintis), tačiau tyčia ar ne spektakly daug pagaulesnė žmogaus santykio su menu, transformacijos tema. Veiksmas prasideda Tokijo policijos visuomenės saugumo cenzūros skyriaus kabinete, kur priverstas lankytis jaunas dramaturgas Cubakis, norintis pastatyti savo kūrinį - Šekspyro „Romeo ir Džuljetą“ parodijuojančią komediją (davęs veikėjams atitinkamus vardus - Džulio ir Romjeta). Ką tik paskirtas karo muštruotas nemokantis juoktis cenzorius yra ribotas žmogus, jis apskritai norėtų uždrausti visas pjeses ir teatrus. Kam žmogų reikia versti juoktis, nesupranta jis. Gražu žiūrėti, kaip K.Smorigino vaidinamas herojus, pareigos verčiamas vėl ir vėl skaityti dramaturgo pjesę, palengvėle, nejučiomis pats įsitraukia į kūrybinį procesą, ima siūlyti rašytojui savo variantus, suvaidina vieną kitą epizodą ir jam net išsprūsta „mūsų pjesė“... Įdomu stebėti, kaip aktoriaus K.Smorigino cenzorius po truputėlį keičiasi, kaip jis atšyla kaip žmogus. Pasibaigus spektakliui, kažkas nusistebėjo spektaklyje neišvydęs smoriginiškos šypsenos, bet jis bus apsirikęs, o gal praleidęs pro akis finalinę sceną, kai spektaklio herojams draugiškai šnekučiuojant cenzorius ne tik šypso, bet ir juokiasi.
Dviejų veikėjų pjesė „Juoko akademija“ - vienas mėgstamiausių K. Mitanio kūrinių, ne kartą statytas Rusijos, Japonijos ir Didžiosios Britanijos teatruose.
Galima tęsti, kad K. Smoriginas, balandį švęsiantis 60 metų jubiliejų, Jaunimo teatro scenoje kuria vieną įdomiausių savo pastarojo meto vaidmenų.
Dar tektų pridurti apie jaunąjį scenos partnerį: S. Ivanovas, kuriam balandį sukaks 33-eji ir kuriam teko dramaturgiškai kuklesnis (bet ne lengvesnis) vaidmuo, pasirodė vertas scenos grando partnerystės.
Ir baigti: spektakliu ypač džiaugsis tie, kurie bus išsiilgę aktoriaus teatro. Kas žino, gal dėl to šitais laikais galime pasigirti turintys iškilių Režisierių, gausybę televizijos „žvaigždelių“ ir tik vieną kitą Aktorių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą