Neseniai Klaipėdoje viešėjęs istorikas sakė, kad niekada neatsižadėjo Lietuvos. Atvirkščiai - dar labiau įvertino tai, ką prarado. "Gyvendamas svetur, savo kailiu pajutau, jog emigranto dalia nėra lengva. Norėdamas tai ištverti turi būti labai stiprus arba turėti didelių tikslų." Tačiau, deja, nedaugelis emigrantų grįžta, nes giliai širdyje žino, ko tikėtis - į šipulius sudužusių vizijų bei neišsipildžiusių svajonių.
Įsimyli herojų
Paklaustas, kas jam suteikia jėgų ir neleidžia palūžti, atsakė, jog tai - atradimai. "Regis, taip atsiduodi istorinėms paieškoms, kad savo herojų tiesiog įsimyli ir negali ramiai gyventi", - sakė E. Lukoševičius, kuris keletą metų įnirtingai siekė bevardį diplomato dr. Antano Kalvaičio kapą deramai paženklinti.
Herojaus, kuris 1928-1936 m. buvo Lietuvos konsulas Čikagoje, dėka tuometiniai litvakai finansiškai parėmė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį į Lietuvą. Vėliau A. Kalvaitis tiesė pagalbos ranką Vokietijos ir Klaipėdos krašto žydams.
Pašnekovas džiaugiasi, jog A. Kalvaitis "prisikėlė" ir buvo deramai pagerbtas. "Keistas atradimas, jog jis kilęs iš Suvalkijos, nes mano giminė, kurioje nemažai yra Kalvaičių, taip pat kilusi iš ten. Žinoma, jokiu būdu nesakau, kad mes esame giminės, tačiau labai įdomūs sutapimai. Mano propropromočiutė buvo Ana Kalvaitis, ėmusi du šliūbus: vieną - katalikų, kitą - liuteronų bažnyčioj. Kadangi aš sentimentalus žmogus, supratau tai kaip sąsają, netgi kaip pagalbos prašymą. Juk Amerikoj net šunys turi savo antkapius, o tokie svarbūs žmonės - jokių pagarbos ženklų", - sakė E. Lukoševičius.
Apie A. Kalvaičio gyvenimą, diplomatinę tarnybą, jo atminimo išsaugojimą ir pagerbimą rašė JAV lietuvių laikraščiai "Draugas" ir "Amerikos lietuvis". Istoriko E. Lukoševičiaus galvoje vyrauja siekis įamžinti šio žmogaus atminimą Liepų g., Klaipėdoje.
Sieks dar didesnių tikslų
Pašnekovas priminė jau kai kam žinomą istoriją apie judviejų su A. Kalvaičiu draugystės pradžią. Esą istorikas bandė surasti šios asmenybės kapą, tačiau nerado. "Regis, pagal numerį jis ten tikrai buvo palaidotas. Aš ateinu prie to kapo ir matau, kad parašyta "Jakubonis". Vienaip žiūriu, kitaip, tačiau niekaip nerandu, ko ieškau! Pasikviečiau kapinių darbuotoją ir klausiu, kaip čia dabar yra. Pasirodo, jog žalia pievele apaugęs A. Kalvaičio kapas tiesiog nebuvo paženklintas antkapiu", - pasakojo istorikas.
Kaipgi taip galėjo nutikti? Pasirodo, jog kadaise greičiausiai buvo nupirktos keturios duobės. Pirmoje buvo palaidotas A. Kalvaitis, o vėliau - giminaičiai Jakuboniai, kurių pavardė ir buvo paženklinta paminkle.
SUSITIKIMAS. Vizito Lietuvoje metu Ernestas Lukoševičius susitiko ir su Klaipėdos miesto meru Vytautu Grubliausku, kuriam atvežė lauktuvių iš JAV, aptarė aktyvesnio bendradarbiavimo galimybes tarp Klaipėdos miesto ir išeivių iš Lietuvos, gyvenančių JAV. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
"Esu labai dėkingas JAV veikiančiai Lietuvių tautinei sąjungai, kadangi tokių idealistų kaip jos nariai sunku rasti. Kai papasakojau apie A. Kalvaitį, jį pažinoję senukai kone apsiašarojo. Vėliau išvykau į Lietuvą - čia buvau pakviestas dalyvauti S. Dariaus ir S. Girėno 80-ies metų minėjime. Tikėjausi, jog šios išvykos metu pavyks išspręsti žymaus lietuvių konsulo problemą su Užsienio reikalų ministerijos ar kurios kitos valdiškos įstaigos pagalba. Juk tai, maniau, jų garbės reikalas!" - istorija dalinosi pašnekovas.
Tačiau grįžęs į JAV jis neteko žado, nes ant paminklo jau buvo iškalta ir Kalvaičio pavardė. Tai - minėtų senukų nuopelnas. Esą jiems pavyko įtikinti laidojimo biuro viršininką, kad šis leistų akmenyje iškalti žymaus lietuvių diplomato inicialus. Tai buvo sudėtinga užduotis - juk daryti pakeitimus ant ne šeimos nario paminklo kapinėse yra griežtai draudžiama.
Tačiau tai A. Kalvaičio istorijoje - ne galutinis taškas. Istorija baigsis tik tuomet, kai ši persona bus deramai įamžinta ir Klaipėdoje. Anot istoriko, apie šią asmenybę galėtų būti sukurtas dokumentinis filmas, o prie informacijos ieškojimų galėtų prisidėti ir vietos istorikai.
"O mano svajonė būtų, kad vieną dieną, kol dar gyvas būsiu, A. Kalvaičiui būtų suteiktas Pasaulio teisuolio vardas", - sakė E. Lukoševičius.
Arčiausiai širdies - šauliška veikla
E. Lukoševičius - be galo veikli asmenybė. Jis rašo į JAV lietuvių spaudą, bendradarbiauja su Lituanistikos tyrimų centru Čikagoje, yra JAV lietuvių bendruomenės narys, trejus metus darbavosi JAV lietuvių Ttaryboje, priklauso Amerikos istorikų asociacijai, taip pat yra Šaulių sąjungos centro valdybos narys.
Istorikui pastaroji veikla ypač miela širdžiai, kadangi jis buvo Sausio 13-osios veikėjas. "Mes įkūrėme naują kuopą JAV, kuri vadinasi Baltijos jūros šaulių kuopa. Čia taip pat yra Daukanto kuopa, Švyturio jūros šaulių kuopa ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinė. Taigi mes aktyviai užsiimame šauliška veikla. Vis dėlto anksčiau kariškių būta žymiai daugiau. O kada jie išmirė, mūsų jėgos žymiai sumažėjo. Tačiau bandysime įtraukti daugiau žmonių, organizuosime stovyklas. Norime suburti skautus, jaunimą, kariškius", - pasakojo istorikas.
Jis atskleidė, jog jam ir kitiems aktyvistams pavyko atgaivinti žygį partizanų takais bei Klaipėdos sukilėlių takais. "Vaikščiojome po Čikagą, ežero pakrante, prisiminėme gražius įvykius. Buvo labai smagu! Juk tai kuria bendruomeniškumą."
O šios kelionės Klaipėdoje metu istorikas pasirūpino gauti įvairių suvenyrų su simbolika, kuriuos žada išdalinti žygio sukilėlių takais dalyviams.
Stato tiltus iš Lietuvos į JAV
E. Lukoševičius sakė, kad vizito Lietuvoje metu jis susitiko ir su Klaipėdos šaulių sąjunga, bus siekiama užmegzti glaudesnius ryšius, aptarti bei surasti daugiau sąsajų, rengiant Jūros šventę.
Paklaustas, kaipgi atrodo JAV rengiama Jūros šventė, pašnekovas pasakojo, jog vienos šventės metu vyko laivo, pavadinto partizano Vytauto Žemaičio vardu, krikštas. Ceremonijoje dalyvavo karo atašė, Neptūnas, dalyviams buvo suteikta galimybė pasiplaukioti po senamiestį.
Kiti Jūros šventės organizatoriai rengia smagų vakarėlį gamtoje su palapinėmis. Istorikas pasakojo, jog norėtųsi labiau bendrauti su Klaipėdos Jūros šventės rengėjais ir galbūt netgi apsikeisti kai kuriais dalyviais, kad tradicijos įgautų naują atspalvį.
"Būtų galima netgi padaryti tiltą - pastatyti ekraną. Mes matome jus, jūs matote mus. Būtų be galo smagu", - kalbėjo E. Lukoševičius.
Jūros šventė JAV rengiama jau daug metų. Pirmųjų švenčių organizatoriai buvo Šaulių sąjunga, kurios nariai šventę pradėjo rengti dar praėjusio amžiaus viduryje. Amerikos lietuviai buvo labai sentimentalūs ir save netgi vadino Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje.
"Tačiau kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, pavadinimas pasikeitė. Juk jie nebegalėjo savęs vadinti tremtiniais, tad šis žodis buvo pakeistas į išeiviją", - istorija dalinosi pašnekovas.
Mažasis Londonas
Kaipgi pasikeitė Klaipėda per 15 metų? Istorikas sakė, kad miestas atrodo be galo žaviai - jis restauruotas, atkurtas, turintis savo veidą, jūra, skanus alus, žuvies kvapas, be galo gražios merginos... "Šiame mieste tiek daug visko! Prieš karą smetoniniai diplomatai, rezidavę Kaune, Klaipėdą vadino Mažuoju Londonu! Ir tikrai, čia, kaip ir Londone, tiek daug rūko..." - sakė istorikas.
Svarbu žiūrėti į viską pozityviai. Grįžęs į Klaipėdą E. Lukoševičius taip pat aplankė Prano Domšaičio galeriją. Esą ją per stebuklą įkūrė Čikagos lietuviai. "Aš pažinojau tokį daktarą Balūką, kuris sovietmečiu pirko paveikslus iš Domšaičio našlės. Įsivaizduokit, ši moteris ištekėjo už kito vyro ir su visais P. Domšaičio darbais persikėlė į Honolulu, Havajus. O ką padarė gudrūs lietuviai? Visi sako, oi, visi lietuviai kaimiečiai. Tačiau netiesa! Daktaras Balūkas ir Lietuvių fondas iš našlės nupirko visus paveikslus. Vėliau ilgą laiką juos laikė Čikagoje ir galiausiai padovanojo Klaipėdai. Argi tai ne gražus gestas?" - klausė istorikas.
Jis prisimena, kad minėtas daktaras, žinodamas, kad E. Lukoševičius vyks į Pietų Afrikos Respubliką, kur, žinia, savo gyvenimą baigė dailininkas, supažindino jį su tokia moterimi, kuri pažinojusio P. Domšaitį ir apie jį parašė keletą puikių knygų.
"Ten aš ėjau P. Domšaičio pėdsakais. Per afrikietį taksistą suradau žydą litvaką, kuris man parodė dailininko paveikslus, kuriuos labai pigiai man pardavė. Vienas paveikslas man atsiėjo maždaug 100 dolerių! Dabar, žinia, jų kaina žymiai išaugo. Pamenu, vieno aukciono metu Čikagoje, paveikslas buvo parduotas už kelis tūkstančius dolerių", - pasakojo istorikas.
Kuo įdomi P. Domšaičio asmenybė? Anot pašnekovo, nors dailininkas nemokėjo kalbėti lietuviškai, o tik vokiškai, širdyje jis jautėsi esąs lietuvis. Įdomu, jog iš pradžių P. Domšaitis ant savo paveikslų pasirašinėdavo "Domšey" su raide "š", o gyvendamas Afrikoje, kur galiausiai mirė, ant paveikslų pasirašinėdavo Domšaičio pavarde.
Afrikoje E. Lukoševičius taip pat ieškojo lietuvių pėdsakų. Vieną jų surado. Tai - klaipėdietis, kuris sovietmečiu iš Lietuvos į PAR emigravo dar Chruščiovo valdymo metais, kai šis iš Klaipėdos išvykti leido vokiškos kilmės žmonėms.
Prestižo reikalas
Pagrindines pajamas E. Lukoševičius gauna dirbdamas transporto vadybininku. Tačiau svarbiausios jam - istorinės paieškos... "Mane supa mokslinė, mėgėjiška ir gyvenimo istorija. Žinoma, per daug irgi nėra gerai. Juk geras viskis yra nesumaišytas viskis. Tačiau vis išlenda deimančiukai, kurie stimuliuoja mane eiti tolyn", - kalbėjo E. Lukoševičius.
Istoriką dabar labiausiai traukia įvairių lietuvių diplomatų paieškos. "Visai neseniai iš vieno archyvo man papuolė nuotraukos su konsulo dr. Eduardo Jatulio vaikais. Kartą vaikščiojau Linkuvoje ir radau šio konsulo, kuris tuo pat metu su A. Kalvaičiu dirbo Tilžėje, kapą.
Iš Tilžės jis buvo perkeltas į Charbiną, Mandžiūriją. Kada japonai traukėsi iš Mandžiūrijos, 1945 m. jį suėmė sovietai ir teisė parodomajame teisme už tėvynės išdavimą. Taigi iki 1955 m. jis kalėjo lageryje, o po to grįžo į Linkuvą ir ten gyveno iki mirties. Taigi susiradau kunigą ir kartu pagerbėme šią neeilinę asmenybę", - sakė E. Lukoševičius ir pridūrė, jog E. Jatuliu iki šiol turbūt niekas nesidomėjo.
Istorikas pripažįsta, jog jam be galo patinka bristi ten, kur dar niekas nebrido, ieškoti, kas kitiems seniai pamiršta.
Paklaustas, ar dažnai jis grįžta į Lietuva, šis atsakė, kad pastaruoju metu gana dažnai. "Kaip koks pensininkas grįžtu kone kiekvienais metais. O kiek man atsirado naujų vizijų, planų..! Netgi šios kelionės metu parašiau laišką Vilniaus merui Remigijui Šimašiui dėl kito konsulo įamžinimo", - juokėsi E. Lukoševičius ir pridūrė: "Turbūt aplinkiniams atrodau kaip koks ligonis."
Vis dėlto, istoriko manymu, atminti reikšmingus darbus nudirbusius valstybės pareigūnus yra šalies prestižo ir garbės reikalas.
Būtų puiku, jei miestui švenčiant garbų jubiliejų būtų įamžintas Klaipėdos sukilimo kariuomenės vadas pulkininkas Budrys, kuris taip pat buvo pirmasis Klaipėdos gubernatorius, diplomatas. Jis yra sakęs: "Aš padovanojau Lietuvai plaučius - Klaipėdą."
"Būtų puiku, jog patys klaipėdiečiai imtųsi šios iniciatyvos, o mes, išeiviai, padėsime kiek galėsime!" - pozityviai nuteikė E. Lukoševičius.
Rašyti komentarą