Prieš Tarptautinę moters dieną miesto galerijos primena tarpuvartę, kur nuogos moterys stoviniuoja vis labiau provokuojama poza. Tartum pasirengusios absorbuoti vyrą visomis atviromis ertmėmis. Ir vėl galvoju: ar čia norima pasityčioti iš šventės, ar iš moters?
Su klaipėdiečiais menininkais, kuriančiais erotinį meną, ir menotyrininku postringavome, ką parodų salėse veikia pornografija, ar žiūrovams patinka mechaniškas juslių dirginimas. Kas pagaliau yra mūsų kūnas: biologinis organizmas, mėsa, ar mūsų tapatybės ašis, savotiškas "kietasis diskas", kuriame įrašyta žmonijos istorija?
Kaip atsvara šios epochos kliedesių turiniui - senųjų meistrų drobės, kurių proporcingose gracijose gali įžvelgti net genetiškai paveldėtus anatominius ypatumus, ligas ir valgymo įpročius, to laiko papročių žymes. Tas grožis tarsi kelia aliuzijas į nemirtingumą.
Van Gogo anglimi nupieštas sudėvėtas ir gimdymų nualintas prostitutės kūnas nukarusiomis krūtimis man daug seksualesnis už koketišką šiandienos serijinės gražuolės raivymąsi.
Jokio gašlumo
Virginijaus Viningo dirbtuvėje mačiau "stambaus kalibro grožį", jo moterys didžiulėse drobėse iš tiesų atrodė pajėgios įskelti strėnų ugnį.
"Mano siekiamybė? Kad mano darbai būtų žinomi, perkami. Bet niekam nepataikauju. Šokiruoti siekia jaunieji, kurie nemoka piešti. Jie nori greito efekto, todėl pripaišo prezervatyvų, žaidžia su kūnu kaip žmogėdros su mėsa. Žmonių dirgikliai skirtingi: kai kurie pusvalandį žavisi koja, pažasties raukšlele, kitiems patinka Kristus myžaluose; skonio reikalas," - sakė V. Viningas, žinomas ir kaip karikatūrų meistras. Sakė, kad pradėjęs nuo natiurmortų, vėliau ėmėsi žmogaus figūros, dabar bręsta "grupiniams" paveikslams, su laiku ir tų moterų jo kūryboje bus daugiau.
"Mane jaudina moters kūnas, noriu atskleisti jo grožį. Nesvarbu, kiek ji erotiška, kiek nepatraukli, moteris man "išgręžia smegenis". Aišku, svarbūs spalviniai santykiai, energija, įspūdis, eskizuodamas parenku pozą, bet jokiu būdu ne gašlią. Nesistengiu pagaut panašumo, svarbi nuotaika. Nebūtina išžergti kojas, norint atskleisti moteriškumo esmę; man juokingi tokie dalykai. Aistringiausi dailininkai? Gal - Ticianas ir Frensis Baconas. Jis netradicinės orientacijos, bet kokie erotiški jo vaikinai ir lesbietiškos moterys.
Kas man šlykštu? "Ružavos" ir žydros spalvų santykis. Aš nemanau, kad rimtas menas atgyvens, visada tikri dalykai išlieka, nebūtina derintis prie pedofilų ir kitų mažumų", - kalbėjo dailininkas.
"Mane domina smulkūs, kone mikroskopiniai objektėliai, iš kurių ji susideda. Man erotiški ausies lezgelis, kojos pirštas ar nosies galiukas, blakstienos ir lūpų kampučiai, - sakė fotomenininkas Saulius Jokužys.
- Gyvybės arka, iš kurios visi išėjome, ta slapta vietelė man yra visa ko preliudija, švenčiausia ertmė. Kūnas yra tam tikra istorija, neatrastas žemynas. Keliaudamas juo, į daug ką pažvelgi kitomis akimis, su pasigėrėjimu ir nuostaba."
Sielos ekshibicionizmas
Jaunosios kartos dailininkės Violetos Melnikovos darbų erotika man pasirodė su dar nenubrozdinta nekaltybe, sklidina vaikiško naivumo ir jaudulio. Lyg lytiškumo daigai dar tik prasikala iš lieso kieto kūno asfalto.
"Nuo vaikystės piešiau tik mergaites, pripažįstu, kad jos panašios į V. Nabokovo Lolitą", - sakė.
Menininkė sutinka, kad moters kūryba yra jos kūno tąsa. "Iš tiesų susitapatinu su paveikslų mergaitėmis. Net jeigu jos išoriškai į mane nepanašios, tai yra autoportretai. Tai yra mano autobiografiniai siužetai, tam tikri gyvenimo įvykiai; apie kiekvieną paveikslą aš galiu pasakyti, kur kada įvyko tai, kas ten pavaizduota. Parodoje eksponavau darbus netgi pagal įvykių datas, pristačiau kaip gyvenimo retrospektyvą," - sakė Violeta.
Jai moters kūnas nėra kūrybos žaliava, o vienas gražiausių, estetiškiausių kūrinių: "Nuogas kūnas nebūtinai turi būti erotikos ir sekso objektas, bet estetiškas reiškinys. Labai siaura riba tarp erotikos ir beskonybės, ir man daro įtaką menininkai, daugeliui nepriimtini ir šiurpoki. Bet tuo ir žavi. Jų darbuose nėra saldumo, nuzulinto grožio, paveikto kūno kulto.
Tokie fotografai, kaip Janas Saudekas, fotografuoja moteris labai natūralias, kartais turinčias antsvoro ar kūno negalią, bet sugeba pristatyti jas taip, kad atsiskleidžia tikrasis moteriškumas. Trūkumai tik suteikia išskirtinumo. Neegzistuoja negražių žmonių, tik yra tokių, kurie nemoka gražiai pažvelgti į žmones."
Kartais V. Melnikovos paveiksluose su vaikišku nesivaržymu pasirinkusios bėgėdišką pozą mergaitės lytį dengia žaislinis zuikutis. Arba nuogi kūneliai turi zuikučių galvas. Violeta juokėsi, kad vyrus ji irgi vaizduoja kaip pūkuotus žvėrelius. Vienas rašytojas rašė, kad dauguma moterų santykius su vyru įsivaizduoja kaip miegojimą apsikabinus pliušinį meškutį; o paskui jau prasideda panika... "Žvėreliai yra asmenybės simbolis. Tai ir japonų animacijos įtaka. Lėlės juk yra ir suaugusių mergaičių žaislai. Gėdos, kad atvirauju, nejaučiu. Menas yra dvasios ekshibicionizmas: jeigu pristatai savo kūrybą, automatiškai apsinuogini."
Prarastas intymumas
"Jeigu menininkas vaizduoja visiems suprantamą grožį, jis - nešiuolaikiškas, "neužkabina", nestimuliuoja. Juk ir kioske skubantis žmogus renkasi laikraštį su didele nuotrauka, kreipdamas dėmesį į tai, kas paviršiuje," - sakė menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Kultūra nėra prekė, bet ir čia galioja rinkodaros dėsniai, iškrapštoma aktualija. Jau daug kas atrasta, tad menas remiasi interpretacija. Menininkas nori būti pastebėtas, suprastas šiandien, todėl daro šokiruojantį meną, hiperbolizuotą erotiką, genitalijas ir parodiją, kičą arba bjaurų, primityvų natūralizmą.
Skubantis žmogus jau yra sugadintas dinamiško XX amžiaus karų, katastrofų, konfliktų, kataklizmų, nuolat dirginamas ir pats save dirgina. Jis drovisi stebeilytis į paveikslą su gulbėmis, kurias norėtų pamaitinti bandele.
Menotyrininkas pastebi, jog dabar, kai plastinė chirurgija virsta savotiška meno rūšimi, ir į paveikslus įsliuogia silikono prikimšti, perdirbti kūnai. Beje, jau ir sociologai ironizuoja, kad atsiras specialūs paplūdimiai skalpeliu ištobulintiems ir "negražiems" žmonėms.
Kino kritikas S. Valiulis sakė, kad "kūne slypi ir šūdas, ir muzika", tačiau šiuolaikiniame mene neįžvelgi nei to, nei ano. Įžymūs žmonės paviešina lyčių santykius, kartu su gėdos jausmu prarandamas neįkainojamas intymumas. Seksas tik filmuose panašus į mėšlungį ar rojaus sodus, kur vaisiai patys krinta į delnus. Gyvenime jis labiau primena pliką lauką, kurį reikia pačiam įdirbti.
"Menas turėtų jaudinti ir užduoti klausimus, kitaip jis yra tik dekoracija, "popsas". Menininkas turėtų "atsijungti" nuo pašėlusio gyvenimo tempo, ir pagalvoti, ką iš tikrųjų nori pasakyti. Tu klausi, kuo skiriasi moteriška ir vyriška tapyba. Yra lyriškų menininkų ir šiurkščių, begėdiškų menininkių. Apie feministinio meno brutalumą jau nekalbu.
Vis dėlto moterys subtilesnės ir atsargesnės, prieš ištraukdamos instinktą į paviršių, jos dešimtį kartų pagalvoja, ir jį koduoja giliau. Tarsi suvaldo pasąmonines fantazijas, kalba metaforiškai. Vyrai siekia provokuoti, užkariauti. Jeigu klausi, ar turime talentingų menininkų "erotomanų", jaunųjų kuriama erotika labiau ironiška. Antai V. Viningo drobėse ne visada "apčiuopsi", kas ten yra, bet jos pulsuoja aistra. Ar būtina vaizduoti gėlę, kad pajustum jos kvapą?" - svarstė I. Kazakevičius.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą