"Fatališkiems vaidmenims tinkamiausia scena - gyvenimas"

Praėjusį šeštadienį Klaipėdos galerijoje įvyko pirmosios Dalios Bielskytės poezijos knygelės "Raudona" pristatymas. Pritariant gitaroms, vakarėlio svečiai ekspromtu skaitė ir komentavo pasirinktus kūrinėlius - iš tribūnos, ant raudono kilimėlio.

Taigi - "Raudona". Ar iš tiesų tai Tavo likimo spalva? Ir pilkiausia moteris turbūt įsivaizduoja esanti liepsnaspalvė. Man regis, pačiai tiktų dangiška.

Esu raudona. Seniai tai žinau. Taip pat, kaip žinau tai, kad esu moteris, kad myliu kates ir negaliu pakęsti matematikos. Stengiuosi nuolat turėti šalia šios spalvos šaltinį - raudona mane "pakrauna". Beje, man atrodo, kad raudona apskritai yra moters ir moteriškumo spalva. Nors daug subtilių būtybių su manim gali ir nesutikti.

<tj>Kodėl toks vėlyvas šis "kūdikis"? Juk pati dalyvauji "Poezijos pavasariuose", susilauki aplodismentų ir žinovų pripažinimo.

<text>Tikriausiai man norėjosi, kad eilėraščiams sueitų senaties terminas. Šviežias eilėraštis dar maudžia kaip šviežias randas. Knygelėn surinkti tekstai rašyti prieš dešimt, penkiolika metų. Todėl nebekrūpčioju, kai girdžiu juos skambančius iš svetimų lūpų. O knygelė man pačiai buvo staigmena. Likimas taip išdėliojo ženklus, kad ji dienos šviesą išvydo čia ir dabar.

<tj>Esi išlaki kaip liepa, nestandartinės išvaizdos. Turėjai tapti aktore; taip ir regiu Tave, atliekančią fatališkus vaidmenis. Kas sutrukdė atsiskleisti?

<text>Kad atliktum fatališkus vaidmenis, nebūtina būti aktore. Gyvenimo scena tam labai tinkama. Ir kiekviena iš mūsų juos atlieka. Savo nelaimei. Kiekviena, bent kartą mylėjusi ir mylėta, paženklinta lemties žyme - ji lėmė likimą. O tai labai sunku, ypač jeigu tas, kuriam jį nulėmei, lieka nepatenkintas.

O kodėl manai, kad aš neatsiskleidžiau? Atsiskleidžiau! Matyt, esu daugiametis augalas, žydintis sezonais. Žiemą numetu lapus, sudžiūstu, o saulelei pašildžius, vėl apsipilu žiedais. Iki šiol kas rytą atsiskleidžiu kaip dviejų dukrų, Ievos Marijos ir Ugnės Danielės, mama, planuoju kada nors būti nuostabi močiutė. Gyvenimas dosniai dalija man įvairias galimybes, tad, jei rimtai, dabar turiu tik vieną rūpestį - privalau sugalvoti norą, kurį galėčiau įgyvendinti.

<tj>Tiesa, nuolat buvai MATOMA, pristatydavai parodas Klaipėdos galerijoje, dabar dirbi fotomenininkų galerijoje.

<text>Jaučiuosi sugrįžus namo. Atsimeni liūdną pasaką apie bjaurųjį ančiuką? Taigi kol bandžiau pritapti prie kitokių paukščių (verslo, politikos žmonių), dažnai būdavau apžnaiboma už kitoniškumą. Dažnas ir pirštą prie smilkinio pasukiodavo. Dabar, gyvendama tarp menininkų, jaučiuosi radus savo būrį. Man gera tarp meno žmonių. Jaučiuosi mylima ir saugi, pati juos myliu. Šiaip nuo praeito rudens rašinėju parodų anotacijas žurnalui "Moters savaitė".

<tj>Kažkada šiurpino Nyčės frazė "Dievas mirė", šiandien kalbama - mirė poezija. Ką manai?

<text>O argi Dievas mirė? Visą pavasarį aidėjo siaubą kelianti frazė "paukščių gripas". Mažiau reik klausyti tokių niekų. Poezija gali numirti tik kartu su žmonija, kaip kartu su ja ir užgimė. Ji iš tiesų kaip Dievas - viena, šventa ir nemirtinga. Reikalinga visiems, daugiasluoksnė, daugiapakopė, kiekvienas joje randa, ko ieško; vienas - gilią prasmę, kitam gana vien ritmo su rimu...

"Ant ko" patikrinu parašyto eilėraščio poveikį? Jie gal kiek per jautrūs, kad tikrinčiau. Nemėgstu skaityti savo tekstų prie vyno ar draugų sambūriuose. Tiesa, keliskart tai dariau, bet skaitymai man nieko nepatvirtino ir nepaneigė, tik rytą buvo truputėlį gėda. Man gana to, kaip eilėraštis gimė - lengvai išsprūdo ar teko jį paminkyti pavolioti it molį, kol įgis reikiamą formą. Aš labiau myliu tuos netyčiukus, kurie kartais prižadina naktimis ar priverčia stabdyt šalikelėj automobilį.

<tj>Ar Tau svarbu, kokią Tave įsivaizduos skaitytojai?

<text>Atvirai? Jaučiuosi keistai atsieta nuo to, kas slypi knygelėje. Tarsi būčiau padėjusi tašką, užbraukusi brūkšnį. Atsimeni, mokykloje, sulankstę sąsiuvinį trikampiu, pradėdavom naują trimestrą naujame baltame lape: "Kas buvo, buvo juodraštis, o švarraštis dar bus".

Rašau, kad apsivalyčiau, patirčiau katarsį. Kai skauda, kai nebetelpu savy. Kai ilgiuosi, įsimyliu, gedžiu, esu nuskriausta ir nelaiminga, išimtinais atvejais - persmelkta didžiulės laimės. Poezija man - muzika, palaima, terapija, religija, pasaulio suvokimo būdas, meditacija, džiaugsmo šaltinis, apvalanti praktika, mazochizmas, užuovėja ir slaptas urvas... O kartais palyginčiau kūrybą su vidurių pūtimu. Raižo, plėšo žmogų, kol ateina palengvėjimas. Kaupiu jaukias mylimų autorių knygeles, jose ieškau skaidrumo. Krištolo.

<tj>Pirminė poezijos paskirtis buvo ne estetiniam pasitenkinimui, o - apeiginė, turėjusi išreikšti žmogaus santykį su visatos reiškiniais ir netgi juos paveikti. Tarkim, iššaukti lietų, palydėt sielą į kitą pasaulį. Ką manai apie šiandienę jos paskirtį?

<text>Baisiausia poezijoje - tuščiažodžiavimas, daiktiškumas ar ausį plėšiantis realizmas. Nemėgstu dvokios organikos. Man poezija ir išliko ritualas, apeigos. Taip visada buvo mūsų šeimoje. Praeitą vasarą nuvažiavome į Vorutą. Niekas taip neskaito "Vorutos pilies" kaip mano tėtis (Klaipėdos universiteto Režisūros katedros docentas Petras Bielskis. - Aut. pastaba). Paskambinau jam iš ten, įjungiau garsiakalbį ir nugiedojo jis tartum maldą: "Vėlių suolelis užsėstas..." Ar tai ne apeigos? Juk ir poetas, ir skaitovas, susiliejęs su poezija, išeina iš kūno. Pavadinkime tai transcendencija, įkvėpimu, katarsiu. Teisūs poezijos žyniai, šamanai, kerėtojai, kartais iššaukianys liūtį, o kartais - tik juoką...

<tj>Dalia, man regis, daug vietos knygelėje skiri mirčiai; ar bandai ją prisijaukinti, ar šventi pergalę prieš ją? Ne kartą esi viešai kalbėjusi apie tai, kaip ištvėrei onkologinę ligą ir ją įveikei.

<text>Tik kvailys gali švęsti pergalę prieš Mirtį. Mano eilėraščiuose nėra nei mirties, nei ligos. Yra tik meilė. Daug kas bando atiduot laurus kančiai, kurią esą išgyvenau. Netiesa, man brangūs tekstai atsirado gerokai anksčiau iki to išbandymo, kuris man teko prieš devynerius metus. O mirties nebijau. Ji visada šalia. Bet ji tikrai nėra mano įkvėpimo šaltinis. O liga nėra mano gėda nei didvyriškumas, tik patirtis, leidžianti tapti sergančiųjų ruporu, jei to reikia. Nes aš nesidroviu to, ko negaliu pakeisti. Tiesą pasakius, nenorėčiau nieko gyvenime keisti; išgyvenau nuostabiai ryškių akimirkų, patyrimų. Tikiu likimu, angelu sargu ir tuo, jog gyvenam ne vieną gyvenimą. Ir šis mano gyvenimas man siaubingai patinka. Noriu išragauti jį visą. Su visais prieskoniais.

<tj>Rašai: "Baugios akys mano dukterų, jas gimdžiau viduržiemy kaip vilkė..." Ar kūryba panaši į gimdymą?

<text>Mano poezija - moteriška iki gyslelės. Sakai, ji kinematografiška, aš sakyčiau - fotografiška. Nuotraukų albumas, kai laikui bėgant nebeatpažįsti veidų bruožuose jaustų jausmų, pažadų ir svajonių. Lieka vien kevalas, miręs drugelis, vos juntamos geležinkelio bėgių konvulsijos, primenančios, jog kažkur skrieja vagonai, vežini likimais ir gyvenimais. Myliu poeziją už nuojautas, spėliones, vizijas ir miražus. Jei radai tai mano knygoje - aš laiminga.

<tj>Sakai, kad geidžiam mylėt, nors esam menki kaip dulkės Viešpaties rūbų klostėje. "Ne kaip duoną mane paimk, Adomai, - kaip Ostiją"... Ar tai reikštų, kad kūniška meilė Tau šventa?

<text>Manau, meilės negalima padalinti į kūnišką ar ne. Jeigu ji yra - ji vientisa, nėra - cest la vie. Esu nusiteikusi būti ostija. Man neužtektų altruizmo papenėt kiekvieną alkstantį. Ir net ne visi žmonės virsta eilėraščiais. Bet mylimieji sklendžia juose. Tad noriu pasakyti: jei atpažinote save skaitydami - tai ne sutapimas. Nieko mano knygoje nėra išgalvoto. Tikri įvykiai, tikri žmonės, tik pavožti po žodžių kubilais.

Ivona ŽIEMYTĖ