"Muzikinis rugpjūtis pajūryje"
Praeitą savaitę Klaipėdos muzikiniame teatre buvo parodyta Džordžo Bizė opera "Karmen" bei premjera - Džvanio Batistos Pergolezio "Tarnaitė ponia". Nelygioje fatališkų moterų dvikovoje daug stipresnė už tarnaitę Serpiną pasirodė įspūdingoji Karmen.
Lyg lengvas skaitalas...
Italijos Mocartu vadinamo Dž. B. Pergolezio kūrinį "Tarnaitė ponia" reikėtų vaidinti paplūdimiuose atostogaujantiems - vietoj meilės romano ar meksikietiško serialo.
Libretas banalus ir nuobodus - lengvas itališkas pablevyzgojimas apie gudrią tarnaitę, apsukančią aplink pirštą seną šeimininką. Užtat dailininkė Marija Benetytė pasistengė (o gal persistengė?) sudaryti šiam libretui kontrastą - apvertė scenografiją aukštyn kojomis. Dailininkė sulaužė sceną pakyla, kuri moderniame spektaklyje greičiausiai taptų puikiu akcentu, tačiau šiame commedia dell'arte tradicijų pilname kūrinyje yra kaip penktas vežimo ratas.
Rodos, čia ji skirta tam, kad artistai turėtų, ką veikti, - laipioti aukštyn ir žemyn, švysčioti dailių apdarų skvernais, atidarinėti paslėptus dangčius.
Scenografijoje yra nereikalingų, neveiksmingų ir neaiškių detalių: rėmų, kriauklių, sraigių kiautų. Kas tai? Duoklė puošniajam rokokui? Detalės įtartinai panašios į Johano Štrauso operetės "Šikšnosparnis" scenografijos dalis...
Komiškoje operoje veikia tipiški commedia dell'arte veikėjai - turtingas šeimininkas Uberto (Artūras Kozlovskis) ir tarnaitė Serpina (Rita Petrauskaitė). Komedijinio plano solistas Stasys Rezgevičius (tarnas Vesponė) šįkart negavo ištarti nė žodžio, mat pagal smagių intermezzo tuometines komponavimo taisykles veikia du personažai, o jei prireikia trečio, šis vaidina be žodžių.
Mizanscenos neįdomios, paremtos klišėmis, persūdytos. Serpina meilę šeimininkui pripažįsta jodama šiam ant nugaros - neblogas būdas išreikšti savo jausmus, ar ne? Bet ką daugiau ir išpeši iš šio žanro...
Nesinori kaltinti nei artistų, nei režisieriaus Ramūno Kaubrio. Nebent tik tuo, kad pasirinko netinkamą kūrinį - lengvų skaitalų, analogiškų tarnaičių-ponių istorijų prisiskaitome moteriškuose žurnaluose...
"Karmen" - be pietietiškų aistrų
Jei koridoje būtų galėjusios dalyvauti moterys, Karmen būtų žymiausia toreodorė. Pažiūrėkite, kaip meistriškai ji žaidžia gyvenimo koridą. Kompozitoriaus Dž. Bizė ir rašytojo Prospero Merimė sukurta herojė tapo laisvos, nepriklausomos, emancipuotos moters simboliu.
Kiekvieno galvoje gyvena vis kitokia Karmen: vieniems ji - moters idealas, kitiems - nuodėmingas moteriškasis Erotas, tretiems - bloigo įsikūnijimas. Dalios Kužmarskytės sukurta Karmen - drąsi, bekompromisiška, laisva, žiauriai baudžianti už neištikimybę, net menkiausią jos užuominą. Karmen nepasiryžusi kam nors priklausyti, tai jai po kojų turi gulėti visas pasaulis.
Opera "Karmen" laikosi ant solistų meistriškumo: išsiskiria impozantiškasis toreodoras Eskamiljas (Mindaugas Gylys), šiek tiek per daug infatili, tačiau jautri Mikaela (Valerija Balsytė), kontrabandininkai (Viačeslavas Tarasovas ir Virgis Pupšys). Tik Algirdo Januto (donas Chosė) atlikimas buvo pernelyg techniškas, be ugnelės akyse. Vargu ar fatališkąją Karmen sužavėtų toks Chosė...
Režisierius Eligijus Domarkas nuėjo lengviausiu keliu - nesivertė per galvą, stengdamasis sušiuolaikinti, pagyvinti klasikinę operą. Masinėse scenose laikomasi tradicinės scenos lygsvaros taisyklės - solistai, rodos, pasverti nematomomis svarstyklėmis ir tiksliai padalinti abiejose scenos pusėse. Viskas čia pamatuota ir pasverta: net jausmai santūrūs, pritaikyti lietuviškam mentalitetui.
XIX amžiaus Ispanijos čia nėra - ją užspaudė uostamiesčio teatro dėžutė. Opera neperkelia į Karmen pasaulį, į saulėtuosius kraštus. Žiūrovas tiksliai žino, kad sėdi Klaipėdoje, o scenoje - ne temperamentingieji ispanai, o paprasti žmonės, po spektaklio skubėsiantys ne į kontabandininkų slėptuves olose, o į jaukius namus.
Kur dingo pietietiškos aistros?.. Kur improvizacija ir nesurežisuoto gyvenimo pojūtis? Kartais jausmai scenoje suskamba lyg butaforija, lyg sceninė netiesa - tušti bokalai ar neuždegtos cigaretės.
Ugnė EŽERSKYTĖ

Rašyti komentarą