"Aš labai džiaugiuosi krize, nes neatvažiuos muzikos kolektyvas iš Tel Avivo, todėl VEKS-e skambės lietuviška opera "Karalienė Bona", - sakė jos autorius, savo jubiliejaus išvakarėse atvykęs į Klaipėdos muzikinį teatrą parodyti kultinį miuziklą "Ugnies medžioklė su varovais".
Kuriantį rimtąją, operinę ir avangardinę muziką, suderinusį netikėčiausius žanrus mūsų konservatyvioje padangėje ir išugdžiusį visą muzikų kontinentą maestro pasitikę bičiuliai pasidžiaugė, kad jis nėra vienas iš tų, kurie "užsidarę dramblio kaulo bokšte". Dėkojo Giedriui Kuprevičiui už tai, kad jis visada, visiems ir viskam atviras.
Į Klaipėdą kompozitorius atvyko su žmona Gražina ir anūkėliu Mariumi.
Parašėte operą "DaliGala" apie genijų dailininką, kurį žmona padarė stiprų. Ar žmoną pavadintumėte savo mūza?
Kai kurdamas muziką kokiam nors veikalui susiduriu su moterimi, visuomet virtualiai įsivaizduoju Gražiną ir sukuriu jai charakterį, kurio ji neturi. Ji man kaip moteriškumo modelis. Gražina yra nepaprasta šeimos ir vyro moteris, ji man suteikia garantiją, kad vaizduodamas moterį savo kūryboje, nesuklysiu. Ji - fantastiška, neįtikėtina, pasiaukojanti. Juk ji yra dailininkė, o savo laiką, jausmus, priežiūrą skiria man. Man tai - didžiausia auka. Ir nesvarbu, kad operos "Veronika" herojė eina skandintis - į ją sudedu savo Gražinos moteriškumą.
Kodėl Lietuvos tūkstantmečiui skirtai operai pasirinkote Vienuolio "Paskenduolės" istoriją, o ne Dariaus ir Girėno ar kokio kunigaikščio?
Pasirinksiu kito kalibro, iššaukiantį pavyzdį, gal ne į temą. Verdžio opera "Aida" parašyta Sueco kanalo atidarymo proga. Betgi tai yra kūrinys ne apie Etiopijos didybę, o apie juos persekiojusius užgrobėjus etiopus. Lietuvos tūkstantmetį nebūtinai turi atspindėti fejerverkai, himnai ir panašiai. Lietuvos istorija - įvairi ir kontroversiška, turi daugybę niuansų. Man atrodo, kad "Veronika" labai gerai parodo mūsų laikmetį.
Norėtumėte, kad ją kurtų režisierius Jonas Vaitkus.
Aš nežinau, kuo tai baigtųsi. Manau, kad jis sumodernins Veroniką, kad ji bus stiuardesė ar dar kas nors.
Ne vieną operą kūrėte su režisieriumi Gyčiu Padegimu. Kas judu sieja?
Ideologija ir labai artimas teatro bei gyvenimo suvokimas. Patinka jo stiprios kertinės vertybės. Tačiau bendradarbiaujame ne taip seniai, netikėtai suvedė "DaliGala" ir "Ugnies medžioklė".
Svarbiausias jūsų karjeros įvykis ar reiškinys?
"Prūsai" - pirmoji lietuviška opera (pagal J. Grušo tragediją "Herkus Mantas"), parašyta Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pastatyta Klaipėdos muzikiniame teatre. Kaip teatro muzika nusisekė "Devynbėdžiai", paskui kamerinės muzikos darbeliai, kurie ir šiandien plačiai atliekami.
Kaip jums pavyko išsaugoti jaunatviškumą?
Žinot, mano tokia konstrukcija, tokia natūra. Mano tėvas (Viktoras Kuprevičius - dirigentas, Kauno kariliono restauratorius, kompozitorius. - Aut. past.) buvo ilgaamžis, gyvybingas, bendraujantis, visą laiką bėgo priešaky.
Savo esė pamokslaujate vartotojiškai visuomenei. Manyčiau ji, nors pilna kompleksų, yra gana dvasinga, koncertų pilnos salės...
Pamokslus visuomet malonu sakyti. To vartotojiškumo yra ir pilnose salėse. Žmonės labai konservatyvūs, sunkiai priima pokyčius. Viena moteriškė priėjo: "Dabar jūs daugiau nieko neberašykite, kai turite "Ugnies medžioklę", jums jau gana." Kita klausė: "Ar dar kitą tokį patį kūrinį išgirsime?" Mane žmona visuomet perspėja: "Tu nepyk ant žmonių, kurie tau nepatinka. Tai - blogas tonas."
Iš tiesų "Ugnies medžioklė su varovais" - pašėlusiai populiarus "serialas", atgimęs po 30-ies metų ir besiblaškantis pasaulio scenose.
Ji pasirodė laiku, kuomet buvo neįprasta kalbėti apie jaunimo santykius, išgyvenimus - be politikos. Buvo demokratiškas žanras. Bet nemaniau, kad daina "Kregždutės" taip nukels stogus, jog ją įsirašinės kaip mobiliųjų telefonų skambučius, beje, daugiausia nostalgiškieji emigrantai. Kas kartą, kai paskambindavo, man eidavo autoriniai honorarai, iš jų galėjau nusipirkti sandalus!
Vienas režisierius pareiškė: "Nenoriu vergauti praeičiai." Bet ar nejaučiate nostalgijos seniems spektakliams?
Slegia sugrįžimas į praeitį. Senieji kūriniai manęs, kaip autoriaus, nebejaudina, nesukelia pirmapradžio jaudulio. Antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Ir man žymiai įdomiau laukti "Veronikos", projekto, sukurto akordeonui, Pažaislio vienuolyno festivaliui. Įdomu, kuo baigsis leidybiniai ginčai su amerikiečiais dėl vienos partitūros išleidimo.
Rudenį Kopenhagos modernaus meno centre vyks mokslinė konferencija klimato kaitai aptarti. Kiekvienas iš 193 į ją pakviestų pasaulio kompozitorių turės sukurti po keturių taktų kūrinėlį, kuris identifikuotų jo kraštą ir klimato kaitą. Man tai iššūkis - toks šuolis nuo simfoninės muzikos prie keturių taktų.
Kompozitorius Šarūnas Nakas sakė norintis mus paskandinti garsų uraganuose, perkelti į kitas galaktikas - ir jokios meditacijos, saldaus panirimo būsenos. Kokio poveikio siekiate jūs?
Čia šiek tiek perdėta. Aš džiaugiuosi, kad mano muzika domisi, kad ji turi šiokį tokį pasisekimą, įvairių klausytojų. Man to užtenka.
Jeigu paklausiu apie menininko misiją, turbūt neimsite putoti, kaip kai kurie kolegos, esą jų darbas toks pat, kaip duonkepio ar mūrininko.
Menininko misija - aukšta, didelė atsakomybė. Ir jis negali žaisdamas savo kūrybą pateikti kaip slapukavimą arba klastą, arba tyčiotis iš visuomenės ir aplinkos. Jis visuomet turi kalbėti su žmonėmis labai nuoširdžiai ir atvirai, ir atsakingai. Jeigu tik improvizuosi ir darysi fokusus, tai bus tik laikinas, trumpas pasirodymas. Menininko visai kitas uždavinys ir iš jo negalime reikalauti to paties, kaip iš bankininko ar pardavėjo. Jis užpildo visai kitas erdves ir sferas, kurių užpildyti negali niekas kitas. Kokias, turite patys sau atsakyti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą