Gyvybės medis iš geležies

KALVYSTĖ

Kaitriai saulutei praėjusį savaitgalį nepavyko išvilioti visų miestelėnų į gamtą ir žmonės lipo vieni kitiems per galvas, norėdami pažiūrėti, kaip ugnies liežuvių laižomi dirba pusšimtis pasaulio kalvių, atvykusių į Klaipėdą, į antrąjį tarptautinį kalvystės plenerą "Keturi vėjai".

"Diskutavome su panašių plenerų organizatoriais iš kitų, kur kas už mus didesnių, šalių, išgirdome, kad renginio kokybe nė kiek joms nenusileidome.tab

Susidomėjimas mumis auga, ir norėsim ar ne - trauktis nėra kur, teks rengti plenerus ir kitais metais, - džiaugėsi renginio sėkme Lietuvos kalvių sąjungos pirmininkas Linas Leščiauskas. - Negalvojame ką apverst aukštyn kojom, bet sklando minčių organizuoti Lietuvos kalvių grupes važiuoti į simpoziumus kitose šalyse."

Svečiai, beje, gerai praleido laiką susipažinimo vakarėlyje, vykusiame Klemiškėje, o po šventės aplankė Jūrų muziejų bei Nidą ir išsivežė puikių įspūdžių apie mūsų kraštą. Beje, pirmoji knyga apie šalies kalvių gildijos veiklą ir darbus - jau pakeliui į leidyklą.

Lietuvoje kalviai gerbiami

Pernykščiame kalvių simpoziume vykusiame seminare aptarti kalvių ir gizelių santykiai. Šįkart pasirengta tema "Kalvystės vieta šiuolaikinėje architektūroje".

"Diskutavome, ar teisinga kryptim einame, ar viską darome taip gerai, jog nereikia jaudintis ir nieko nereikia keisti. Priėjome prie išvados, kad kalant meistriškai, kokybiškai, nuoširdžiai, energingai, su idėja padarytas darbas dera bet kokiai epochai bei įvairios stilistikos architektūrai", - apibendrino Kalvių sąjungos pirmininkas. Pasidžiaugė, jog Klaipėdoje perspektyvos geros, architektai geranoriškai bendrauja, ir apskritai - Lietuvoje kalviai itin gerbiami. Kaip ta dvasios sandora padėtų nykiu ir pilku pavadinamam mūsų miestui sušvytėti?

"Manau, kad mes, kalviai, savo darbais prisidedam, kad miestas iš esmės sušvytėtų. Pernai sukurta bendra simpoziumo dalyvių skulptūrinė kompozicija "Keturi vėjai" papuošė Danės krantinę, o šiemetinė ekspresyvi kompozicija "Gyvasis metalas" kol kas stūkso Kalvystės muziejuje. Bet esam tikri, ir ji papuoš kurią kitą viešą miesto kertelę", - sakė L. Leščiauskas.

Prisiminęs unikalius kalvystės reliktus, Dionyzo Varkalio sukauptus muziejuje, įvertino net per du šimtmečius mieste išlikusias reklamines iškabas, žibintus, stogelius. "Manyčiau, įrengiant mieste naują aikštę, architektai galėtų ir su mumis pasitarti. Juk senamiestį papuoštų ne kiniški žibintai, pramoninės gamybos suoliukai ar šviestuvai, o įvairios mažos metalo detalės, smulkioji architektūra. Juk turime pulką profesionalų, tokį kūrybinį potencialą! Unikalūs kalvystės dirbiniai miestą prie jūros galėtų paversti išskirtiniu, atspindėti mūsų krašto tradicijas ir savitumus. Tuomet niekam neatrodytume pilki ir bedvasiai", - "geležies kraujo brolių" poziciją gynė pokalbininkas.

Laisvę hefaistams!

Šviesią dieną ne vienas miestelėnas ryžosi kalvystės pamokoms - prie žaizdro stojo tėveliai su sūnumis. Štai architektas Adomas Skiezgelas, padedamas geriausiu mokytoju pripažinto kalvio Raimondo Vaitiekūno, nusikalė, tiesa, abstrakčią, kompoziciją "Vyras ir moteris", ir vis dar drebančiomis nuo įtampos rankomis išdidžiai ją nešėsi namo. Kiti žiūrovai mėgino nukaldinti žaltį... uošvei ar panašiai, varžėsi kūjo kėlimo varžybose.

Smalsuoliai akylai sekė kalviškas varžybas "Citus, Altus, Fortus! (greitai, aukštai, stipriai), kurių metu nagingumą demonstravę meistrai stengėsi kuo greičiau, vienu atokvėpiu, nukalti vinių, pasagų, žvakidžių. Čia improvizacijos buvo sočiai, kalvių nevaržė jokios nuorodos ir taisyklės, idant jie pasijustų laisvi kaip savo kūrybinėse dirbtuvėse.

Visgi įspūdingiausias reginys buvo konkursinis parodomasis kalimas tema "Gyvasis metalas", ir atskiri kalvystės segmentai, prieš tai, kai buvo pritvirtinti prie ąžuolo kamieno ir virto bendra skulptūrine kompozicija, buvo vertinami kolegų.

Slaptu balsavimu įdomiausiu pripažintas klaipėdiečio Gražvydo Černiausko segmentas "Auksinė plunksna". II vietą pelnė Ukrainos kalvio Sergejaus Polubotko "Kalvių mūza", o III - kalvis iš Daugpilio Edgars Vronskis. Nors žavėtasi visais be išimties segmentais, ypač šalies kalvių pažibos - Aidos Vilienės sukurtais "kosminiais kūnais".

Džiazavo su metalu

"Prieš dešimt metų atsitiktinai ėmiausi šio prakilnaus amato. Iš pradžių buvau dailidė - susižalojau pirštus, mat medis yra kaprizingas, turi šakas ir rieves, o metalas paklusnus kaip plastilinas, - juokavo vilnietis "metalistas" Rytis Navasaitis. - Sakote, geležis šalta? O iš kur pūslės ant mano delnų, nuospaudos, nudegimai?"

R. Navasaitis neturi savo kalvės, tačiau darbo nestokoja. Sako, jog Vilniuje kiekvienas netradiciškai mąstantis žmogus nori turėti ypatingą interjerą, šiltą, dvasingą daiktą, laiptų turėklus ar "amžiną" kabyklą drabužiams.

Kalvis iš Čekijos Janas Kovaras, paklaustas, kodėl jau antrą kartą atvyko į Klaipėdoje vykstantį simpoziumą, ir šįkart - su dukromis, išskleidė autografais išmargintą prijuostę:

"Per praėjusius metus Europoje nukeliavau 70 000 kilometrų, dirbau Šveicarijoje, Dominikoje, Berlyne, Vienoje, Varšuvoje... Pažinau kalvystės tradicijas, dalyvavau festivaliuose. Manau, kad Čekijos kalviai - stipriausi, ir - Lietuvos. Mėgstu kaldint varpus, štai ir centrinėje Prahos aikštėje stūkso mano nukalti varpai 1990 metų Prahos revoliucijai. Čia man patiko Kalvystės muziejaus eksponatai ir jūsų miestas, jūsų meistrų išradingumas. Pernykštei skulptūrinei kompozicijai nukaliau "Langą į pasaulį", o šiemetei - savo dukros garbanas vėjyje", - atviravo čekas.

Ivano Frankovsko festivalių organizatorius, Ukrainos kalvių sąjungos pirmininkas Sergejus Polubotko pavaizdavo kalvių mūzą. "Idėja gimė pakeliui iš Ukrainos į Lietuvą. Aš domėjausi jūsų istorija, pasaulėjauta pagonybės ir krikščionybės sandūroje", - prabilo. Sakė, kad lietuvių ir ukrainiečių kultūrinės tradicijos nedaug skiriasi, o kalvių reliktuose surasi tą patį pasaulio modelį, žalčių, augalų, šviesulių fragmentus: "Mes turime daugiau azijietiško kraujo ir šėlo, ekspresijos, o jūs, šiauriečiai, - santūrumo, atkaklumo, gelmės. Aš mėgstu archajiškos kalvystės simbolių ir šiuolaikinių formų dermę, spontaniškumą. Iš savo amato patiriu didžiulį malonumą, tai - dialogas su geležimi: ji priešinasi, aš įkalbinėju, o kartais prievarta verčiu ją patirt metamorfozes. Ir kai atsiranda harmonija, ji tokia pat puiki, kaip ir mūsų, čia susirinkusių, bičiulystė", - sakė Sergejus.

Ivona ŽIEMYTĖ