Jaunas menininkas
"Aš galvoju, kad aktorius dar blogiau už prostitutę. Nes ši už pinigus tik savo kūną atiduoda, o tu atiduodi savo mintis, dvasią. Na, ne dėl pinigų - dėl žiūrovo, savo idealo. Išnuomoji save kelioms valandoms svetimo žmogaus išgalvotam personažui, gyvenusiam prieš porą šimtų metų. Juokinga: rimti žmonės daro tokius dalykus, ir kiti eina jų žiūrėt", - svarsto jaunas klaipėdietis aktorius Viačeslavas Mickevičius.
Šią savaitę, Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, jis debiutavo uostamiesčio scenoje monospektakliu J. Tertelio "Vienaveiksmė pjesė pradedančiam aktoriui" (rež. Povilas Gaidys).
Ar monospektaklis buvo geras krikštas jums?
Krikštas tai labai geras: nėra už ko pasislėpt - nei kito aktoriaus, kuris padėtų, nei kokių dekoracijų, muzikos. Akis į akį su savimi ir publika. Ne tik tiki pjese - reikia ja gyvent. Tik medžiaga labai turtinga; apie teatrinį gyvenimą, jo virtuvę, kurios žiūrovas nemato. Kai žiūrovas juokiasi, o aktorius krauju prakaituoja. Kartais tai skaudūs dalykai.
Ar personažas panašus į jus patį?
Nėra personažo, kuriamo charakterio; ten aš ir esu. Iš dalies ir lengva, nes, rodos, nereikia vaidint, rodos, užsimesk kaukę, ir juokink visus, bet ir sunku - išlikt savimi per visą spektaklį.
Pajuokaukim. Esat gražuolis; tai gal prilips fatališkų meilužių ir princų amplua?
Oi, ne! Va, kaip apsigaut galima; man tik kvailį vaidint, kur už grėblio užkliūva. Kokį tragiškai išgyvenantį meilužį - nelabai, nors viską pabandyčiau. Kol kas studijų laikais teko tik komiški vaidmenys, bet šioje premjeroje yra ir rimtų dalykų, verčiančių susimąstyt.
Esat trečiojo, numylėtojo, Povilo Gaidžio aktorinio kurso absolventas. Kokias geležines nuostatas įkalė režisierius?
A, tai koks turėtų būti senasis teatras, Stanislavskio... Kiek aktorius turi į jį atsinešt, tai yra viską. O mano nuostata, kad aktorius turi išmokti viską: groti bent trimis instrumentais, dainuoti, šokti, pantomimą įvaldyti, fechtuotis, ir ne tik žodžiais. Aš moku žirgu joti ir dar man labai patinka cirkas. Žongliruoju kamuoliukais, turiu nusipirkęs trimetrinį vienratį - gal tos patirties prireiks meniniam renginiui. Jau vienoje eisenoje esu žygiavęs Arlekino rūbais.
O gali pasakyt, kad režisierius, tas tavo pirmasis mokytojas, kaip nors formuoja aktoriaus likimą?
Likimą tam tikra prasme režisierius formuoja. Maestro Gaidys mus saugojo nuo visų ydų. Ateidavo rytais, visus septyniolika išrikiuoja, su kiekvienu asmeniškai pasisveikina, rankas paspaudžia, pajuokauja, ir aiškiai jaučia, būdavo, jei kuris pagiringas. Ir duodavo labai ryškių pavyzdžių iš gyvenimo, apie užpiltas akis...
Turbūt dramatiškų išgyvenimų, kuriuos galėtumėte perkelti į sceną, dar nėra labai daug?
Tai diskutuotinas dalykas. Patyrimai yra kažkokie, bet Stanislavskis mokė juos pakinkyt. Tai yra aktoriaus profesionalumo reikalas: kaip pateiksi, per save perleisi skausmą. Gali pats ir neverkt, bet pasakyt taip, kad publika verks.
Šiaip rašytojai patirčiai kaupti yra dirbę karo reporteriais, kalėjimuose, sanitarais beprotnamiuose. Man tokių patirčių ieškot dar neteko, negavau tokio atsakingo vaidmens, kad aukočiau net kurį savo gyvenimo etapą. Man patinka, kad kino aktorius T. Kruzas, atrodytų, saldus, holivudinis "šaudytojas", vaidinęs ir elitiniame kine, dėl prasto filmo pusę metų gyveno Airijoje, kad įgautų tą dialektą. Ir suvaidino labai gerai.
Ar teatre išgyvenami didingesni jausmai nei gyvenime?
Man atrodo, kartais teatre suvaidini tokių dalykų, kur gyvenime nebūtum patyręs. Įsivaizduokit, teatre turi verkt dar labiau negu realiam gyvenime tu verktum prie tikro draugo karsto. Tas kartais yra žiauru, tu turi išgimdyt tokių skausmingų dalykų, kurių gal nebūtum savo gyvenime ištvėręs.
Ar neapmaudu, kad spektaklis efemeriškas, virsta dulkėmis, neišlieka kaip filmo juosta?
Ne. Man atrodo, geriausios akimirkos ir yra nenufilmuojamos, nenufotografuojamos, tiesiog pajuntamos ir įsimenamos visam gyvenimui. Kai nori pamatyt spektaklį, prieš daug metų rodytą, pamatai jį nufilmuotą, ir nusivili, nes ta kamera neperduoda jokių jausmų, nieko.
Kaip žiūrite į tai, kad aktoriai ne tik uždarbiauja telereklamose, bet tampa vadybininkais, režisuoja? Turit tokių minčių?
Norėčiau televizijoj nusifilmuoti, tai būtų tam tikra sveika praktika, bet vadybininku būti - tai jau ne. Gal ką tik baigęs, dar idealistiškai į aktorystę žiūriu, mistiškai. Vėliau gal viskas keistis.
Atėjote į teatro griuvėsius. Kaip jus sutiko rezignacijos apimti jo patriarchai? Ar į kurį jų žiūrit susižavėjęs?
Aš dar neatėjau kaip aktorius; esu dekoracijų montuotojas. Mus aštuonis priėmė kitoms pareigoms. Tai jie kaip ir neturi teisės pykt.
Žaviuosi aktorėmis Nele Savičenko, Regina Šaltenyte, Vytauto Anužio pavardė verta pirmųjų puslapių. Tik mokykis iš jo, tik gaudyk kiekvieną žodį, krauju ant sienos pasirašytą.
Kurse jūsų buvo septyniolika. Kur kiti?
Vienas Šiauliuose produktyviausiai dirba: viename spektaklyje turi pagrindinį vaidmenį ir penkiuose - epizodinius. Trys kursiokai dirba Kauno mažajame teatre, du - Panevežio teatre. Kiti liko Klaipėdoje: vieni bando pas režisierių A. Vizgirdą įsitaisyti, repetuoja, ir visi, kiek žinau, sukasi aplink Klaipėdos dramos teatrą...
Jaunas menininkas Klaipėdoje: kai kas sako, kad čia kultūrinis gyvenimas - kaip kanalo stovintis vanduo, kiti, kad nėra kur pasireikšt. Kad net nėra kur susiburt jauniems maištingiems.
Esu tos nuomonės, kad jeigu tu esi dailininkas, tai nukapojus rankas, paišytum burna ar kojomis lipdytum molį. Jeigu esi menininkas, vis tiek pasireikši, ir tau nesvarbu, ar yra kas tavimi didžiuojasi, ar ne. Užtenka to, kad tavo draugai tave pripažįsta, tavo šeima ir tau pačiam patinka tai, ką darai.
Vyko "Plartformos" festivalis Kruizinių laivų terminale ir pats Tertelis ten skaitė savo monologą. Lijo lietus juodai, stovėjo žmonės su skėčiais. Aš juos pažįstu iš veidų. Ar snigs, ar vulkanai išsiverš, jie vis tiek ateis. Norėčiau paklaust, kur tokią akimirką buvo menininkai, kurie skundžiasi, kad nėra kur ateit.
Premjera praėjo. O kas toliau? Bergždžias lūkesčių metas? Juk net nesat Dramos teatro aktorius?
Esame tokiame "budėjimo režime", laukiam, gal valstybė duos aktoriaus etatą. Bet galima vaidinti ir dirbant dekoracijų montuotojais, mes ir vaidinam. Dar kitą spektaklį repetuojam su režisieriumi Atkočiūnu - "Kvailių vakarienę". Būsiu vienas iš kvailių, kuriuos pora milijonierių, turinčių maniją kas trečiadienio vakarą atsitempt, idant iš jų išsityčiotų, išsijuoktų. Kol vienas milijonierius, pasikvietęs kvailį, sau taip gyvenimą susigadina... Džiaugiuos, kad gavau vaidmenėlį, nes nėra mažų vaidmenų, yra maži aktoriai.
P.S. Šis interviu buvo darytas prieš premjerą. O po premjeros Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas, sveikindamas jauną aktorių su debiutu scenoje, pranešė džiugią žinią - nuo balandžio mėnesio V. Mickevičiui skiriamas aktoriaus etatas.
Teatre turi verkti labiau nei realiam gyvenime verktum prie tikro draugo karsto. Tai - žiauru, turi išgimdyti tokių skausmingų dalykų, kurių gal nebūtum savo gyvenime ištvėręs
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą