Iš Klaipėdos žemės - į muzikos aukštumas

"Esu dėkinga tėvams, kad mane skatino, ir Klaipėdai, kad užgrūdino. Dėl jos esu banguota kaip jūra, kaip pušis - šaknimis į žemę, šakomis į dangų", - sakė operos solistė Inesa Linaburgytė, nors į gimtąjį miestą sugrįžtanti tik porą kartų per metus, bet iki šiol save vadinanti klaipėdiete.

Esate daug keliavusi, koncertavusi daugelyje šalių, mokėtės ne tik Lietuvos muzikos akademijoje, bet ir stažavotės Maskvos didžiajame teatre. Palyginkite Lietuvos ir užsienio studijų kokybę, sceninį gyvenimą ir užkulisius.

Na, pagrindiniai mano mokslai buvo Lietuvos muzikos akademijoje, o Maskvoje stažavausi ne tiek Didžiajame teatre, kiek pas vokalo pedagogę Makvalą Kasrašvili.

Maskvos teatruose yra vertinamas žmogus, ko šiek tiek pasigendu Lietuvoje. Solistai ten yra labai gerbiami, nuo sovietmečio yra likusi tradicija - pagrindinių vaidmenų atlikėjus iš tolimiausių Maskvos kampelių automobiliu atveža ir po spektaklio, nesvarbu, kada jis baigiasi, parveža. Ši tradicija man stulbinančiai patiko. O pas mus solistės su didžiulėm puokštėm gėlių pėdina per naktinį Vilnių namo arba važiuoja troleibusu.

Italijoje dalyvavau "Verdžio balsų" konkurse. Laimėjau kelionę į Japoniją, į koncertinį turą važiavome šeši žmonės. Nebuvo didžiulio skirtumo, žmonės juk visur vienodi. Bet koncertai prasidėdavo ypatingai tiksliai - minutė į minutę.

To nepasakyčiau apie Italiją. Prisimenu, turėjau dainuoti antrajame ture, koncertas turėjo prasidėti trečią valandą popiet. Atėjau anksčiau, prieš valandą, kad parepetuočiau, pabūčiau toje atmosferoje. Nieko nėra... Pradėjau galvoti, gal ką nors sumaišiau, gal antras turas kitur vyksta... Jau trys valandos - dar nieko nėra! O aš jau turiu stovėti scenoje! Po trijų dvidešimt pradėjo rinktis atsipalaidavę komisijos nariai po sočių pietų, lėtai suėjo publika.

Teko dalyvauti konkurse Briuselyje. Ten visiškai kitaip - viskas taip organizuota. Manau, kad kiekviena tauta turi savo tradicijas, savitumus. Bet visur lieka bendrumas - meilė muzikai.

Tiesa, svečiuose kraštuose pastebėjau, kad tos meilės iš publikos pusės yra daugiau, nes žmonės ten nuo mažens muzikoje gyvena. Briuselyje gyvenau pas kilmingus žmones pilyje. Manęs atvažiavo pasiimti pati vikontienė, išklausinėjo, kokią programą dainuosiu. Ji net pradėjo dainuoti mano arijų motyvus! Pilyje pamačiau didžiulę muzikinę biblioteką. Išsigandau, kad, jei eilinis klausytojas yra toks išprusęs, tai ko tikėtis iš komisijos?..

Jūsų karjeroje yra buvę tokių atvejų, kad vaidmenis turėjote paruošti per itin trumpą laiką. Ar daug jėgų tai kainuoja, juk ir taip sakoma, kad solisto ar aktoriaus darbas yra varginantis?

Yra gera ir patogu, kai gali vaidmeniui skirti daug laiko. Labai sekina, kai negali išgyventi viso vaidmens kūrimo proceso. Tokius "įšokimus" vadinu gelbėjimo ratais. Būna, kad kas nors nesusidoroja su vaidmeniu, kam nors nesiseka, tada kreipiasi į mane, žino, kad manimi galima pasikliauti.

Žinoma gauni streso, nervinės įtampos. Negali atsipalaiduoti, pasinerti į vaidmenį, nes įtemptai galvoji apie medžiagą: muziką, žodžius. Tokie pasirodymai didelio džiaugsmo nekelia. Bet vieną kartą dainavau Karmen panašiomis aplinkybėmis. Tai buvo pirmoji mano Karmen. Ją išmokau per mėnesį prancūzų kalba. Tai buvo turo Japonijoje metu, visi mano draugai mėgavosi laisvu laiku, o aš sėdėdavau ir kaldavau tekstą.

Kiek esu vaidinusi Karmen, tas pirmasis spektaklis buvo geriausias iš visų vaidintų. Žinoma, tas vaidmuo ilgai gyveno mano širdyje. Galvojau apie jį studijų metu. Bet realizuotas jis buvo tik per mėnesį, visa, ką aš jaučiau savo prigimtimi, intuicija, sudėjau į vaidmenį. Tą pirmąjį kartą patyriau didelį džiaugsmą. Niekada neteko to pakartoti, nes tenka dirbti su režisieriais, kurių vizijoms reikia paklusti.

Esate dirbusi su daugeliu režisierių. Kokio režisieriaus darbas jums įsimintiniausias?

Yra keletas režisierių... Pirmasis - Jonas Jurašas. Man buvo patikėtas vaidmuo "Aidoje", labai bijojau, buvo sudėtingas vaidmuo. Bet apsidžiaugiau, gavusi tokį režisierių, jis suteikė man laisvės. Šis vaidmuo buvo krauju pasirašytas, už kiekvieną mizansceną galėjau kautis iki mirties. Tai buvo bendras režisieriaus ir mano darbas. Su režisieriumi dirbau ir Broniaus Kutavičiaus operoje "Lokys", kur man teko senos grafienės vaidmuo. Kiekvieną dieną vyko kūrybinis procesas: kas dieną bandai, kuri, ieškai...

Su Gintaru Varnu kūrėme Piotro Čaikovskio "Pikų damą" - nebuvo jokio diktato. Man labai brangus Grafienės vaidmuo.

Trečiasis režisierius - Dmitrijus Bertmanas, su kuriuo Rygoje kūrėme Džakomo Pučinio "Toską". Režisierius mato, kam galima laisvę suteikti, o ką reikia stumti. Buvo tokių įdomių dalykų, kad net mintimis susišaukėme su režisieriumi. Gyvenome tuo pačiu, toje pačioje atmosferoje. Per vieną paskutiniųjų repeticijų tėškiau portretą ant žemės. O režisierius po repeticijos man sako: "Žiūriu ir mąstau: "Nagi, paimk tą portretą ir mesk ant žemės." Pasirodo, mes apie tą patį galvojom - įmanomi net telepatiški dalykai.

Tokie susitikimai su režisieriais labai reti, ir aš juos labai vertinu. Susitikti su jais - didžiulė laimė.

Ar jau sudainavote savo svajonių vaidmenį?

Noriu tikėti, kad dar nesudainavau. Jei pajusiu, kad jau sudainavau, nebebus apie ką svajoti, ko siekti... Tada gal atsiras tos vadinamosios lubos.

Žinoma, labai brangus man yra Karmen vaidmuo. Ilgai galvojau, kad tai bus svajonių vaidmuo, bet vėliau supratau, kad man jo per maža, kad turiu didesnių svajonių. Svajojau apie Toską, bet ją sudainavusi suvokiau, kad dar ne viską išsakiau. Sukūrusi Turandot vaidmenį, irgi mąsčiau, kad tai dar ne pabaiga.

Sakoma, kad menininkai vienoje šeimoje gyvena sunkiai. Bet jūsų šeima paneigia tą dėsnį: ir vyras muzikantas, ir duktė bei sūnus linksta prie muzikos.

Iš tiesų yra sudėtinga gyventi dviem menininkams. Bet gerai, kad tave supranta, nevadina tavo darbo lėkštu dalyku, supranta, jog darbas rimtas ir jam reikia tinkamo pasiruošimo.

Ypač mane supranta dukra, kuri pasirinko tokią pat profesiją - yra Muzikos akademijos studentė. Mano vyras juokauja, kad su dviem dainininkėm namuose tikrai sunku. Tai aš ruošiuosi vaidmeniui, tai mano dukrai egzaminas, vis tos moterys namuose - kaip audringa jūra. O jei sutampa abiem, tai kartais kaip katės susitinkam.

Džiaugiuosi, kad dukrai esu geriausia draugė - taip ji mane vadina. Buvau jai ir mokytoja, bet, kai ji įstojo į akademiją, nusprendžiau nesikišti. Bet patarimų manęs ji klausia. Ypač kai kas nors nesiseka, yra užkimusi, duktė prašo: "Mama, padėk". Esam kartu koncertavusios. Iš jaudulio dėl jos net pati pamiršti, ką turi daryti, muzika slysta iš po kojų.

Kritikai sako, kad meistriškai valdote savo balsą. Kas tai - talentas ar įtempto darbo rezultatas? Ar reikia solistui "treniruotis" lyg sportininkui?

Kas dieną dirbu ir stengiuosi praplėsti savo galimybes. Man neužtenka tų resursų, kuriuos esu gavusi akademijoje. Galbūt tai būdo savybės: nenurimstu, ieškau. Manau, kad ne visas savo galimybes esu išnaudojusi, atskleidusi. Todėl labai noriai mokausi, klausau profesorių.

Mano balsas iš mecosoprano pakito į sopraną. Nesu gavusi soprano žinių, o man norisi sužinoti soprano galimybes, reikia žinių, kad galėčiau tikrai meistriškai valdyti savo balsą. Reikia dar daug, kad įgyvendinčiau tai, ko aš noriu, kad mano balsas skambėtų taip, kaip norėčiau.

Kiekvieną dieną, kai esu laisva, namie iki pietų dainuoju apie tris valandas su pertraukėlėm, po pietų - tiek pat. Tenka atsisakyti paprastų dalykų: ilgų vakarėlių, pasibuvimų. Bet negaliu atsisakyti draugų, nemėgstu atsiriboti. Man reikia bendravimo.

Dėl karjeros aukoti nieko neteko: stengiuosi visur suspėti, palaikyti ryšius su šeima. Daug laiko skirti savo darbui yra didžiulė prabanga. Tą laiką, kurį galėčiau skirti šeimai, skiriu sau. Bet yra saviraiškos būtinybė - kiekvienas žmogus jos ieško. Bet nenorėčiau gyvenimo pabaigoje suprasti, kad aš dėl darbo kažką paaukojau. Nesistengiu, kad mano profesinė sėkmė būtų aukščiau to, ką kiekvienas žmogus žemėje turi sukurti. Man šeima yra labai svarbi.

Ar daug jėgų kainavo iš mecosoprano peraugti į sopraną? Ar tiesa, kad jau vaikystėje svajodavote apie solistės karjerą ir soprano partijas?

Taip, tiesa. Vaikystėj turėjau šią dainavimo dovaną, bet jos nevertinau, maniau, kad nebūsiu dainininkė. Vaikystėje per radiją ar televiziją grodavo daug operų, operečių. Labai mėgdavau pamėgdžioti, ką girdėdavau. Tai mano "repertuare" buvo Violeta iš "Traviatos", kitos soprano partijos.

Man tai buvo pramoga. Mano mama labai norėjo, kad tapčiau soliste, o aš labai rimtai ruošiausi tapti aktore. Lankiau muzikos mokyklą, grojau smuiku, bet man to buvo maža. Dar lankiau dramos studiją "Svajonė", mūsų vadovas Antanas Milinis sakydavo, kad mus moko to paties, ko ir savo studentų Menų fakultete. Labai daug ko čia išmokau.

Lietuvos muzikos akademijoje man pasakė, kad esu mecosopranas. Tai priėmiau kaip neteisybę. Nuoširdžiai mokiausi, ko manęs mokė, bet jaučiau, kad ne to aš noriu. Nenurašau to laiko, kai buvau mecosopranas. Buvo daug gražių vaidmenų, kurių nebūčiau sukūrusi, jei būčiau buvusi tik sopranas.

Rima ČELIAUSKAITĖ