"Šilkas - tai lengvumas, jautrumas. Man patinka, kad prisilietus prie jo, jau nieko nepataisysi, neištrinsi - nei kontūro, nei piešinio," - sakė Daiva Stonkuvienė, Klaipėdos galerijoje pristačiusi autorinę parodą "Šilkas".
Šiaulių universitete įgijusi dailės pedagogės specialybę, Daiva jau 19 metų Palangos senojoje gimnazijoje dirba dailės mokytoja. Prisilietimas prie šilko prasidėjo ant dėvimų daiktų:
suknelių, skraisčių, skarų ir šalių, tačiau autorei sopėjo širdis matant, kaip piešiniai pasislepia drabužių klostėse. Taip atsirado tapyba. Dažniausias motyvas - rožė, atsiradusi tarsi atsitiktinai, rankai vedžiojant sukinį, spiralę, kol pagaliau išsiskleidžia rožės žiedas.
Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinė veikla?
Man visada labai brangi buvo tekstilė. Taip susiklostė, gal pritrūko padrąsinimo, kad nestojau į Vilniaus dailės akademiją šios studijuoti. Ir vis tiek, baigdama Šiaulių universitetą, diplominiam darbui kūriau drabužius. Batika manęs labai nežavėjo, tad atradau vieną jos rūšių - tapybą ant šilko. Tai užbūrė. Dirbant penkiolika metų, vienu metu atrodė, kad jau pritrūkau raiškos priemonių, tada nusipirkau molbertą, akrilo.
Iš kur semiatės idėjų?
Gali ieškoti internete, tačiau patirties, kurią žino kiekvienas žmogus, neužtenka. Šilko audinys labai skirtingas, ir nesitikėkite, kad ant vieno gabalo nutapiusios darbą, taip pat elgsitės su kitu. Kiekvienas šilko audinys diktuoja savitą tapymo stilių, ar tai būtų šifonas, ar krepdešinas, organza ar dar kas. Turėsite prisitaikyti prie šilko. O tapyti galima ir ant sintetinio, ir ant natūralaus. Pirmoji mano paroda buvo ant sintetinio šilko, ir ilgai jis man patiko.
Bet kas atskirtų, kad ši paroda sukurta moters.
Man ne gėda, kad esu moteris, tik džiaugiuosi. Nemanau, kad turėčiau lygintis su vyrais ir galvoti taip, kaip jie. Pirmosios mano parodos buvo gėlės, bet dabar noriu piešti veidus, figūras. Siužetai ateina eskizuojant. Mano draugės klausia, gal visur paišau save. Ne, yra tik vienas mano dukters portretas, o daugiau tai yra kitos moterys, man aktuali motinystės tema. Dabar naudoju daug vaško, ketinu išbandyti kitas priemones.
Ko mokote savo mokinius?
Jau taip seniai dirbu gimnazijoje, kad galvoju, jog pati užaugau, augindama tuos vaikus. Nemokau jų to, ko pati nelabai moku - tik to, ką pati pažįstu, mėgstu arba ką sutariam kartu. Mėgstu dekoratyvumą, bet kurios tautos liaudies meną, ir kai su mokiniais pristingame idėjų, siūlau atsiversti ornamento knygas, ten ieškom motyvų. Liaudies meną sušiuolaikindami, improvizuodami, atrandame dar neatrasta.
Tik prieš metus Palangoje įkūrėte Šilko klubą. Kaip sekasi?
Draugės vis prašydavo jas pamokyti tapybos ant šilko, vis neturėdavau laiko, bet kai įkūrėme klubą, man pačiai labai patiko ta veikla. Klubo narės yra 24 įvairių profesijų moterys nuo 25-erių iki 65-erių metų, bet tikimės, jog sulauksime ir vyrų. Matydama, kaip žmonės džiaugiasi ta veikla ir ką iš to gauna, juokaudama sakau, kad man ne tiek svarbu, ką jie nupieš - svarbu, kas vyksta, ką patiria jie ir jų šeimos.
Praeitų metų gegužės mėnesį buvo pristatyta pirmoji autorinė klubo narių paroda, gegužės viduryje bus surengta antroji paroda, kuri vadinsis "Žydėjimas 2", ir pristatysime naują projektą "Žydinti suknelė".
Ivona ŽIEMYTĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą