Šiomis dienomis I. Simonaitytės bibliotekoje atsirado žalvarinis Saulės laikrodžio maketas, kurį sukūrė klaipėdietis dailininkas Romas Klimavičius. Tik nuo rėmėjų priklauso, kada kieme ant bibliotekos administracinio pastato sienos atsiras didesnysis Saulės laikrodžio brolis, rodysiąs tikslų laiką.
Kaip gimė laikrodžio idėja?
Dirbau plenere kaime. Ten darbai švarūs kaip dienoraštis, šviežiu medumi kvepiantis, dirbtuvėje tokių nepadarysi. Kita erdvė: laukas, vandenys, paukščiai, gramelis, kaimiečių dėmesys. Visi dirba normalų darbą, o tave, su teptuku vaikštantį basą, sudievina, žiūri pagarbiai. Į plenero uždarymą atvažiuoja vietinė inteligentija, kunigas. Viename vienkiemyje kilo laiko idėja; padariau dviejų su puse metro skersmens laikrodį su skylute, senoviniais skaičiais, pavadinau "Išmestas laikas". Ketinau jį išmesti už tvartelio, o šeimininkas sako: nevalia, juk tai menas. Įkėlėm ciferblatą į medį ir per "atidarymą" saulutė įspindo, mistiškai degė jo šerdis.
Palangoje padariau kosminį astronominį kalendorių su Zodiako ženklais, parvežiau į biblioteką, o jos direktorius J. Šikšnelis sako: "Darom kieme tikrą Saulės laikrodį - su saulės ir mėnulio sferomis. Laikrodžių muziejaus direktorius Romualdas Martinkus atliks apskaičiavimus, geodezininkai nustatys kampą, ir jis rodys tikslų laiką. Nebus tuščia butaforija: manau, papuoš šią šventovę ir mums primins, ką mes veikiame šioje žemėje.
Kaip nutiko, kad į bibliotekos erdves ekspansyviai įsiveržė jūsų tapybos darbai, instaliacijos?
Atrinkau geresnius, per dešimtį metų, sukurtus darbus. Tai ne paroda - norėjau pasidėti juos, sandėliuoti; vienas išeina - kitas ateina. Antrajame aukšte vasarį bus vieno paveikslo paroda: pakabinsiu instaliaciją su apšvietimais - kosminį diską, kosminį kalendorių su dviem bokštais.
Čia yra ir mano darbų iš grūdų. Vienas grūdas reiškia motinystę, simbolizuoja gyvybę; juk Marija senuose abrozduose vaizduojama su apdaru, ant kurio išpieštos varpos.
Kai mano tėvą laidojom, kunigas gražiai priminė, kad jį užkasam kaip grūdą; iš jo - du sūnai, pratęstas gyvybės ratas. Nusipirkau turguje tris maišus pikliavotų miltų, miežių, kviečių, ir sukūriau sakralius paveikslus. Klaipėdos universiteto konferencijų salėje ant dviejų plokštumų vasarą turėtų atsirasti dar du paveikslai iš grūdų.
Ar pats nepasimetate simbolių, ženklų ir stilių gausybėje?
Mane įžeidžia, kai klausia: ar tu grafikas, ar tapytojas? Aš esu dailininkas. Kūryba - tai ieškojimai. Nesakau, kad blogai, jeigu menininkas tą patį paveikslą daro visą gyvenimą, keičiasi tik spalvos. O aš ne toks, darau tą ir aną. Kaip gali muzikantas nemokėti griežti skripka, groti klavišiniais ir pučiamaisiais?
Mažų mano darbų šiuo metu galerijose nėra. Vienas kolekcininkas nusipirko apie 60 mano darbų; jis sudomino mane Rytų menais. Padariau dvi parodas Rytų tema: nei aš Kinijoje buvau, nei Japonijoje, bet man tai rūpi. Prisimeni mano šukuoseną - uodegytę? Kai ją nešiojau, nežinojau, kad rytiečiui tai buvo ginklas: kasyte smaugdavo priešą. Nemanau, kad ką mėgdžioju ar įžeidžiu: neseniai mačiau šiuolaikį Rytų meną, ir tai yra improvizacijos.
Prieš keletą metų sakėte, jog paties darbų nesupranta. Kaip nugalite inertišką žiūrovo mąstyseną?
Manau, kad mano didžiuosius darbus kabinti privačiuose namuose sudėtinga, o viešiesiems interjerams dabar neperka. Be to, tai mano ieškojimai, sunku pasakyti, menas tai ar ne menas. Aš džiazuoju, provokuoju, išdykauju, leidžiu sau šokiruoti, bet darau tai atsakingai, pasirašau savo pavarde.
Kalbama, kad šimtąkart talentingesni menininkai būna nustumti, jeigu nemoka reklamuotis, o prasimuša gražbyliai verslūs vidutinybės.
Tai tiesa.
"Sėkmė priklauso net nuo to, kur tavo darbus pakabins, į kokią parodą išveš. Anksčiau tik stengėmės, kad Kultūros ministerijos valdininkė paimtų kelis paveikslus ir piešėme policininkus, o dabar dirbame tik sau."
Paskutinis pasiekimas - per Baroti galeriją dalyvavau pasaulinėje moderniojo meno parodoje, buvau vienas iš trijų autorių, pakviestų iš Lietuvos. Pasaulinė komisija atsirinko mano paveikslus iš metalo, kurie itin natūraliai atrodė eksponuojami ant Kretingos vienuolyno sienų. O respublikinėje mažosios plastikos parodoje nupirko visus septynis iš bronzos lietus kūrinius.
Mėgstate nerimtai kalbėti apie rimtus dalykus, žaisti išraiškos priemonėmis. Kaip nepasiklystate, veikiamas įvairių įtakų?
Menas - dabar yra visa ko mišrainė. Mano sūnus, Dailės akdemijoje studijuojantis skulptūrą, tik du pirmuosius kursus studijavo anatomiją ir tik dvejus su puse metų - piešimą. Akademija kviečia modernaus meno atstovus iš užsienio, kurie vietoje akademinių dalykų dėsto "meną". Jauni dailininkai nesugeba realistiškai piešti. Portretą tapydami - fotografiją aptepa. Ir tie videomenai... Sūnus sako: "Tėvai, neapsimoka dulkintis su akmeniu".
Ką darote ištiktas krizės?
Krizės periodiškai ištinka per Adventą: guliu, niekas nekimba. Nors darbų yra, prisiliesti bloga. Gal tas laikas skirtas sau, apsivalyti, atsigręžti, kad nesąmonių nepridarytum. Tik saulutė pradeda švist - viskas, darai parodą.
 |
| R. Klimavičiaus sukurtas kosminis astronominis kalendorius su Zodiako ženklais. |
Kaip kritikas ką sau prikištumėte?
Na, gal per daug esu susmulkėjęs. Tarkime, vitražininkų, freskininkų mąstymas monumentalesnis, jie mąsto "dideliais gabalais", aš pripaišau vis plunksnelę. Mane labai žavi grafiko A. V. Burbos grafika - ten toks kosmosas, adatytės, skylulės, tiek visko persipina. Tapydamas to nepadarysi.
Ar menas turi padėti žmogui išgyventi jo sunkų likimą?
O kas man padės? Kol dar gali, reikia save nugalėt, yra tų idėjų. Man reikia erdvės. Verslininkai laivų statykloje atiduoda visą administracinį pastatą, bet ten - vieni kabinetukai, didelės erdvės atiduotos mašinų remontui. Mano kūrybą varžo medžiagiškumas.
Ar tapau drąsesnis, ar atsargesnis? Menas yra kaip ringas, senukas turi pats gintis, išsilaikyti, visi ant kulnų lipa. Antai riešą skauda; negalėjau dalyvauti tarptautiniame ledo simpoziume, džiaugiuosi, kad pakvietė į Juodkrantę šiaudinių skulptūrų statyti, kurias sudegins.
Puiku, kad jaunimui dabar - visos sąlygos, stipendijos, kelionės apmokamos, konkursai. Bet ką veikia Dailės parodų rūmai? Įdomu, kiek bilietų per savaitę parduoda? Ne visa, kas numesta, yra auksas. Turi būti kažkoks "cviakas", reikia mokytis suprasti meną kaip mokaisi japonų kalbos arba suprasti sudėtingą muziką. Kaip Sezanas sakė: jeigu mene nėra konflikto - nėra meno. Mūsų Čiurlionis atrodo švelnus, bet kiek jo darbuose konfliktų: raitosi augalėlis, gyvybė, bet autorius įspėja - tai gerai nesibaigs... Aš sutinku su japonais, kad grožis - tai gelianti baimė. Ir kartu tai žaidimas su gyvenimu ir mirtimi.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą