"Akistatoje su jūra lieki vienas, ir tik Dievas nurodo kelią, kurį pripėduoji. Žvalgydamas miestą esi veikiamas jo garsų ir įvykių, aikščių, švenčių šurmulio, sutiktų žmonių nuotaikų. Atrodo, per ilgus metus stačiau jam paminkliuką", - sakė Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Tarptautinės fotografijos meno federacijos narys Vytautas Karaciejus, gruodžio 9 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje miesto visuomenei pristatysiantis savo antrąjį 200 fotografijų albumą "Klaipėda: laiko ženklai".
Iš kokios minčių ir vaizdinių mozaikos dėliojosi ši knyga?
Jai parengti reikėjo ne taip ir mažai metų: yra juodai baltų fotografijų panaudota dar iš prieštarybinio laikotarpio, bet daugiausia - nuo 1990-ųjų metų, lydimų dvasingų Zitos Tallat-Kelpšaitės tekstų apie Klaipėdą, apie jūrą, uostą.
Tiek metų dirbau uostamiestyje ir norėjau ne parodyti kokį didelį meną, bet "pastatyti" Klaipėdai kaip ir kokį paminkliuką. Tos fotografinės medžiagos susikaupė labai daug; kas išėjo, tas išėjo: truputis romantikos, truputis šiurkščios kasdienybės prozos. Net nežinau, kaip albumą apibūdinti - nei kūrybinis, nei reportažinis, nei reklaminis. Jame yra visko - ir montažo, ir portretų, labai įvairių technikų, įvairių dalykų. Gerai sakai, aš, ko gero, kaip tas mentalinis chameleonas, - juokavo autorius, 2000-aisiais metais Sauliaus Jokužio spaustuvėje išleidęs panašios tematikos fotoalbumą "Klaipėda: buvimo ženklai".
Į menininką daugelis žiūri kaip į ne šio pasaulio žmogų; kas formavo paties pasaulėjautą, šlifavo kitokį matymą?
Aš esu paprasčiausias žemės kirminas, kaimo bernas. Teko arti ir akėti, ir kumelę kinkyti, šienaut su dalgiu. Tarybinis laikotarpis mane suformavo kiek kitokį: man reikia to, kas gražu. Negaliu fotografuoti atsitiktinių dalykų, fotografija turi būti estetiška, išpuoselėta, švari, tvarkinga. Jeigu joje yra koks daiktas, tai jis reikalingas. Kaip filme.
Dar vienas dalykas: esu baigęs meninį apipavidalinimą. Kaip sienų dekoravimas, interjeras turi būti pedantiškai padarytas, taip ir fotografija.
Kaip tuomet išlaviruoti, kad grožis neapsaltų, išliktų geliantis?
Tai nėra lengva. Žiūrovas turėtų spręsti, ar tai tortinis grožis, ar kai kas daugiau. Kartais einu ir per šiukšlynus, archyvuose yra to "puodų šveitimo purvu", bet visuomenei pateikti to nesiryžtu.
Pažvelgus giliau, tau fotografija yra savotiškas būdas tapti nemirtingu su kitų įamžintųjų svita?
Net ne tai. Aš kuriu ne tik išliekamąją vertę turinčią fotografiją, valgau duoną iš užsakymų. Fotografija - tai aš, ji - manyje, aš - joje.
Kartais tvarkaisi namuose ir apsidžiaugi ištraukęs dešimt metų pamirštą albumą. Yra dalykų, kurie atsiskleidžia tik po kurio laiko - užfiksuota tai, kas jau išnykę nuo žemės paviršiaus ir blunka iš žmonių atminties.
Be abejo. Albume yra ir nevalytų, neretušuotų fotografijų, įdomių pastatų, susivėlusių žmonių. Ir giminių yra daug nuotraukų, neįvardytų išnykusių manierų, apeigų. Kokią Klaipėdos išnykusią dvasią pagavau? Dirbau ir su architektais, tad jose išlikę daugiausia miesto ir uosto architektūrinių reliktų, laivų. Daug uosto negatyvų iškeliavo į Mažosios Lietuvos istorijos, į Jūrų muziejų. Kai aš 1975 metais atvažiavau į Klaipėdą, ji buvo žalių sijonų ir raudonų krempleno palaidinių miestas, tokia buvo mada. O tavo minėtų vaikystės fontanų su ruoniais ir gulbėmis neberadau. Tik labai gražiai tuščias parduotuvių vitrinas. Kai kur buvo padėtas vienas kitas duonos kepaliukas, konservų dėžučių, dideliu šriftu užrašytos kainos, o produktai - mažiukai.
Grįžtant prie sijonų, ar ne mitas, jog klaipėdietės yra gražios ir fotogeniškos?
Fotogeniškų yra visur, apskritai menininkui specialiai rinktis gražių merginų kraštą yra nebūdinga. Man tai visur žmonės gražūs, ką nori, tą surandi.
Na, gerai, bet koks būtų lobis dabar turėti fotografijų ciklą "Tarybinių kapitonų žmonos", kurios persirengdavo kelissyk per dieną, eidamos į parduotuvę ir net išnešdamos šiukšles. Pagaliau - vadinamoji XVI divizija, užsienio jūreivių palydovės...
Čia tu teisi, mano akys į XVI diviziją nekrypo. Ir nelabai turėjau galimybę po barus vaikščioti, algos gaudamas tą 90 rublių. Alui su chebra išgerti užtekdavo. Užtat mane pasikviesdavo į partijos komitetą, ne su džiaugsmu, aišku, darydavau nuotraukas. Bet jeigu eilinis žmogus su kostiumu ir "šlipsu", nuotraukos įdomios nepadarysi, kad ir kaip stengtumeis - kaip pasui, visą laiką ta pati laikysena. O kai žmogus ateina su kepure, apsmukusiu megztiniu - visiškai kitas žaidimas ir nuotaika.
Kokie potyriai buvo fotografuojant menininkus?
Eidavau į dailininkų studijas, ten "faina". Aš jaunystėje kažkiek piešiau, tapiau, tai tas aliejinių dažų kvapas toks, kad įmanytum juos suvalgyti! Juk vyno pirkt buvo, o prie taurelės menininkas vos ne aktoriumi pasidaro, metamorfozės vyksta.
O kai teko daryti didelius tikrųjų aktorių portretus, su jais nebuvo taip paprasta, kaip su tapytojais, nes aktoriai būdavo iškart personažai, norėdavo kažką parodyti. Tik paskui nusiimdavo tas kaukes.
Ar kada jautei stresą, pavojų, įtampą, kaltės jausmą, kad užfiksuoji žmogų ne ta akimirką, kai jis gražiausias?
Na, man niekas negrąsino "duot į akį". Skandalų pasitaikė tik dėl apnuogintų kūnų, kaip ir kitiems kolegoms, kai buvo grasinama vos ne teismais. Žinai, kai norinčios apsinuogintą grožį įamžinti merginos pozuodavo nepasitarusios su mama, arba su vaikinu, su kuriuo draugystė pasibaigus - didžiausias skandalas, kai nuotraukos pasirodydavo spaudoje. Anais laikais nei atsiklausdavai, nei ką.
VISKO PO TRUPUTĮ. Naujajame albume, anot V. Karaciejaus, yra visko - ir montažo, ir portretų, ir įvairių technikų.
Jaunieji fotografai tapo naujųjų technologijų įkaitais; ką jie praranda, ko nebegali jomis išgauti?
Jaudino pats darbas, nors jis buvo bjaurus, cheminis, smirdantis, juoda - raudona - balta. Bet buvo labai įdomu, nes tai buvo kaip būrimo procesas, alchemija: dangstei rankomis, išgaudamas šešėlius, spausdinome didelio formato, 2 metrų dydžio fotografijas, kai tai buvo sunkiai įmanoma padaryti. Kaišiodavai celofaninius filtrus, visokius stiklus, tai buvo tokia makabriška kūryba! Net nuotrauka atrodė kitokia: kitokie tonai, nors nepasiekdavai ryškumo, bet ji būdavo daug nuoširdesnė ir šiltesnė, unikali.
Aš jos dabar taip pasiilgstu, ir galvoju, kai pasibaigs šis darbas, grįšiu prie tos "cheminės", "rankinės" fotografijos, vėl susivešiu savo didintuvus.
Paskui prasidėjo skaitmeninės fotografijos era, kuri galbūt irgi praeis kaip mados klyksmas. Iš buities ji neišeis, bet netikėtų kūrėjų, aišku, sumažės. Netgi į albumus tokių nuotraukų nededa, pavaro tik į kompiuterius, ir užmiršta.
Dauguma meno kūrinių dabar yra socialiai, politiškai, globaliai angažuoti, modernioji literatūra irgi niveliuoja stilių; koks menas tau reikalingas?
Manęs tie dalykai net neliečia. Aš vaikštau vienas kaip katinas, ir fotografuoju tai, kas man patinka. Be televizijos mes išgyventi negalime, žmona tik grįžus namo spaudžia mygtuką, aš net ir pykstu, nes man kartais reikia švelnios muzikos, tylos. Aš jos taip pasiilgstu... Neringoje pagalvoji: taigi štai ko žmogui reikia. Šviesa audžia spindulių tinklą, gaudžia miškas ir jūra, čiulba paukščiukai.
Ar pripažinimas šildo kaip kailiniai, ar kaipsyk apnuogina? Juk neretai menininkai, pasiekę kūrybos viršūnę, įklimpsta į neviltį, kad nuo šiol tik kartosis.
Ai, koks čia pripažinimas. Kad žino mano vardą, tai galbūt padeda man išgyvent, turiu gi parduot kažkam paveiksliuką. Yra patirties ir pažinčių, jeigu visai niekas nežinotų, šitam pusrūsy, kur dirbu, ir galą gali gaut.
Nėra didelės savigraužos. Man vis dėlto patinka šioj žemėj gyvent - mokslo, kultūros, technikos šventovėj, čia labai gražu. Kol dar gali kvėpuot, reikia gyvent. Ir dėl kūrybos.
Atrodo, kaip tu sakai, neliko nuostabos, jau viskas pasibaigė, na, dar kartais randi kokį nors plyšelį. Pagalvoji, koks dabar skirtumas, kodėl turėčiau lipt per galvas, daryti avangardą kaip pramuštgalvis. Turiu savo ramų kampelį, krapštausi, man milijonų nereikia. Turiu savo peizažiukus, savo miestą, kurį dar dešimt metų darysiu, kokį matau. Manau, kad reikia tik po trupučiuką kaip džiną iš butelio išleisti savo profesinę patirtį. Nors galėtų būti patirties mažiau, o daugiau sau laisvės, bet jau yra "štampukas" uždėtas. Kartais padarai kitokį darbą, bet kai reika parodyti viską, vis tiek "pavarai", kaip esi užsiprogramavęs
Ko negalima pasakyti fotografija? Ja galima ir panieką išreikšti, meilę, įžvelgti, ar tiki į Dievą, ar bijai mirties.
Daug ko. Kol kas vis dėl to negaliu perteikti kvapo, garsų, kalbos, muzikos. Bet einama link to, kai viskas bus galima.
Kai "atvės" šviežiai iškeptas albumas, kas tada?
Aš norėčiau išleisti savo kūrybinės fotografijos, tarsi savo gyvenimo ir patyrimų istorijos albumą, kad ir nediduką. Tai būtų daugiau montažinė fotografija. Nemanau, kad tai - "klonavimas": mano montažuose naudotojamos atskiros medžiagos, kadras persipina su kadru.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą