"Klaipėdoje grafikos niekam nereikia..."

Portretas

Kalėdų vakarą kūrybiškiausiam ir labiausiai šiais metais nusipelniusiam menininkui skiriamas tradicinis Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus apdovanojimas "Jūros žvaigždė" atiteks grafikei Danutei Žalnieriūtei. Susitikome, jai to dar nežinant.

Dalinatės viena dirbtuve su savo vyru Juozu Vosyliumi. Apie ką dažniausiai kalbasi grafikė su tapytoju?

Aš esu labai kritiška, tai jis man neleidžia nė žodžio ištart, nes jie būna žiaurūs, - juokiasi moteris. - O vyras mane visą laiką giria. Nesame visiškai skirtingi žmonės, kaip, tarkim, balerina ir vairuotojas, todėl susikalbame. Bet įsivaizduokit, kaip sunku ištverti, kai vienoje patalpoje groja fleita ir triūba... Todėl aš čia turiu savo kampą. Mes kartais tik susiūkaujam, kad metas išgerti kavos. Ir taip trisdešimt treji metai...

Kas jums, žinovų vadinamai stipria grafike, kompensuoja spalvų puotą? Kokie jūsų kūrybos kriterijai?

Aš esu spalvų maniakė. Beje, ir duoną užsidirbu Dailės akademijos Klaipėdos dizaino katedroje dėstydama tapybą. O šiaip esu pilka pelytė, įlindusi į grafikos urvelį, nemėgstanti viešumos ir leidžianti sau daryti, ką noriu.

Dabar paveikslus tapo ir pirštu, ir kirviu, ir bokso pirštinėm. O grafika - tai popieriaus "terliojimas" specifiniais įrankiais?

Nebūtinai. Yra visokie popieriaus objektai, piešiniai. Darbo labai daug, o tos grafikos niekam nereikia. Darau mažus ofortus, nes didelius reikia nuodyti rūgštimi - tai ilgas procesas. Kankintis tris mėnesius dėl parodos yra prabanga. Dažniausiai parodose dalyvauju užsienyje, kai gaunu kvietimų. Vieną kvietimą metu į šiukšlių dėžę, nes dalyvio mokestis - per didelis. Dažniausiai siunčiu paštu arba miniatiūrą, arba ekslibrisą. Būta parodų Kaune, Panevėžy, dabar jau trečią parodą darysiu Šiaulių "Laiptų" galerijoje. Šiaip tai aš dažniausiai pati kuruoju parodas. Dabar bus jau aštunta.

Kodėl jas kuruojate?

Man gaila, kad mieste yra labai daug gabių žmonių, kurie tūno nežinomi savo kampeliuose. Norisi tą potencialą išnaudot. Viena tingėčiau ką daryt, nes kiek reikėtų dirbti, o kuruojamoje parodoje ekspo

-nuoju tik penkioliktąją savo darbų dalį.

Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo paroda "Du eilėraščiai". Vieną atrinkau Gintaro Grajausko, kitą - tokio dailininko Sušilovo, ir pasiūliau kolegoms grafikams sukurti jų interpretacijas.

Dabar vėl parašiau projektą parodai "Dienoraščiai" apie menininko sąlytį su dabartim. Prieš porą metų Klaipėdos galerijoje buvo nebloga paroda "Vėduoklės", išleidome dvylikos jos autorių darbų katalogiuką.

Dabar baisoka situacija Klaipėdoje, jaunieji dailininkai neatvažiuoja, visi sėdi Vilniuje labai susireikšminę, ir viskas, ką ten padaro, aišku, dešimt kartų verčiau!

Projektu "Dienoraščiai" norėčiau ištraukti į dienos šviesą keletą jaunų talentų ir mūsų, senųjų grafikų, gvardiją parodyti. Mes tai darom savo malonumui, niekam neįdomu. Ir aš visai neišgyvenu, man smagu dirbti, kai joks bosas ant sprando nekaba. O su jaunimu, studentais prisibendrauju va tiek! - brūkšteli per kaklą.

Tai ką, jūs sakot tiems studentams, kad jie bus nereikalingi?

Jie bus reikalingi, nes jie bus dizaineriai. O tokiems tapytojams, grafikams, skulptoriams reikėtų savireklamos kursų. Aš gi esu seniena iš XX amžiaus, dar iš tų laikų, kai kuklumas buvo dorybė.

Kyla įtampa tarp šiuolaikinių medijų, technologijų meno ir - tradicinio, klasikinio. Kuris galėtų laimėti?

Aišku, kad laimės šiuolaikinis. Jeigu jisai - geras, ne kokie nors atspausdinti Mamontovo džinsai. Jei bus sukurta kas sukrečiamo. O klasika - tai amato įvaldymas, ir be jo nieko stipriai nenustebinsi.

Bet jūs dabar irgi privalote būti šiuolaikiška.

Na, taip. Bet jeigu pradėčiau vaikščioti mini sijonu ir pankės šukuosena, tai mane į beprotnamį uždarytų. Aš darau tai, ką moku geriausiai, priemonės gali būti klasikinės, bet išraiška - šiuolaikinė, ir tai manęs visiškai netrikdo.

Mažoms tautoms svarbu etniškumas, kaip savo teritorijos žymėjimas ir kovos už ją būdai. Bet tautiškumas, kaip ir tapatybė, turi būt vis iš naujo atrandama?

Kad mūsų kraujyje yra ta tapatybė. Praėjusią vasarą buvau Paryžiuje, ten jaučiausi svetima, kaip laukinė. Nes kai matai XII - XIII amžiaus gotiką, jautiesi kaip barbaras. Tapatinuosi su gamta, pajūriu, jo fragmentais; architektūrą piešti man neišeina, kai bandau laikytis visokių perspektyvų, toks sausas darbas būna!

Anot Kandinskio, geras piešinys tas, iš kurio nieko negalima išmesti...

Kosmose būna ir chaoso, visko būna. Bet šiaip mėgstu minimalizmą, išgrynintą, neperkrautą piešinį, kuriame linija, prisodrinta dvasios ir energetikos, kalba be žodžių. Ne visada pavyksta. Energetika atsiranda iš patirties, profesionalumo, gal net atsiribojimo.

Menininkas yra kitoks, jo kūryba - savaiminė liepsna. Nesėdžiu ir nelaužau galvos, ką dabar kursiu, idėja ateina ir blynus kepant. Mėgėjų yra talentingų - Šepka ar Bičiūnienė, bet paprastai mėgėjai, ypač tapytojai, yra baisus dalykas.

Man irgi baisus mėgėjiškas teatras, mėgėjiška dailė. Bet kartais darbas būna labai profesionalus, o nejaudina, nors tu ką.

Dar turi būti talentas, Dievo dovana, o tai - nepažinus dalykas.

Ar Kalėdų metas jums kuo ypatingas?

Aišku, kad nepaprastas, nenusakomas, nes tų tradicijų mes visada laikėmės, viduje - tartum koks gulbės pūkas. Dabar labai "sukomercėjome", ir tai visi žino, bet norisi visiškai pasislėpti su šeima, pabūti be triukšmo.

Juozui Vosyliui šventumas - tai brydė, ėjimas per purvyną, per kančią, gyvenimas grynas, be apvalkalo. O jums?

Aš labai pragmatiškai žiūriu: religija man - dvasinė higiena. Tai Sezano žodžiai, ne mano. Kaip būtina dantis valytis, taip ir dvasią apsišvarinti. Pasielgtum vienaip ar kitaip, bet priklausai krikščioniškai bendruomenei, ir turi laikytis dogmų. O apie žmogaus šventumą... Nėra juodų ir baltų, bet yra žmogus, kuriuo gali pasitikėti, kuris yra doras. Meno šventumas? Yra piktas, destruktyvus menas, į kurį žiūrint norisi bėgti, ir yra konstruktyvus, teigiantis - tai šiam pritariu. Pavyzdžiui, Saukos menas - nuostabus, bet jį sunku ištverti, - juokiasi.

Kur jūsų kūrybinio džiaugsmo šaknys?

Pats procesas, nes kai darbas jau pakabintas, ką apie jį rašo - neįdomu. Straipsnius apie save išmetu į šiukšlių dėžę. Esu, kaip sakiau, visiška seniena, ir nemėgstu "bendrauti apie meną". Kai dirbu, streso nei baimės nejaučiu, bet kai man nepavyksta koks ofortas, nesiduoda, aš jį visaip iškeikiu. Oforto technika labai sudėtinga, ne taip panuodiji, išėsdini, ne tokio gilumo, nesispausdina, ne toks popierius... Dirbi, dildai...

Vyksta rimta polemika apie moterišką ir vyrišką literatūrą. Kaip dėl grafikos? Juokas ima skaitant kritiką esą moterys audžia svajas kaip nytis, jų kūrinys daugiaklodis, bedugnis...

Moterys kruopštesnės, jausmingesnės, daugiau dėmesio skiria detalei, estetikai. Yra kraštutinumų, kai jos nueina į kičą, neskoningą sentimentalumą. Paprastai moterys stipriau jaučia spalvą,gal tik pristinga drąsos, peržengti intymumo ribą. Todėl tarp vyrų daugiau genijų.

Ivona ŽIEMYTĖ