Pasaulyje puikiai žinomas ir jos autorius, Izraelio rašytojas, žydiško humoro klasikas E. Kišonas. Jo bendras knygų tiražas pasaulyje siekia penkiasdešimt milijonų, knygos išverstos ir tapusios bestseleriais 37 pasaulio šalyse. Izraelyje, kur E. Kišonas beveik ištisus dešimtmečius buvo nepripažįstamas ir atvirai valdžios ignoruojamas, jo knygų tiražai viršija visų kitų Izraelio rašytojų knygų, sudėtų kartu, tiražus ir nusileidžia tik Tanachui - judėjų Biblijai.
Žydišką humorą vertina net aršiausi antisemitai - jis unikalus. Dažnai su liūdesio prieskoniu, autoironiškas, sarkastiškas - ir visada juokingas. Iki ašarų. Juokas pro ašaras ar vietoje verksmo. Tai humoras žmogaus, suvokiančio savo menkumą ir sugebančio iš savęs pasijuokti.
E. Kišono gyvenimas - tarsi dar viena neparašyta jo pjesė, juokinga ir tragiška vienu metu.
Efraimo Kišono gyvenimas - tarsi dar viena neparašyta jo pjesė, juokinga ir tragiška vienu metu. Ferencas Hofmanas - toks tikrasis jo vardas - gimė 1924 m. Budapešte, Vengrijoje. Šeimoje buvo kalbama tik vengriškai, mažasis Ferencas, šviesiaplaukis ir mėlynakis, nelabai ką nutuokė apie savo žydiškas šaknis, kol moksleivio pažymėjime neaptiko įrašo: tautybė - žydas. 1942 m. puikiai baigęs gimnaziją ir laimėjęs prestižinį Vengrijos literatūrinį konkursą, Ferencas nepriimamas į universitetą - nes žydas. Įsidarbina juvelyro pameistriu. 1944 m. į valdžią Vengrijoje ateina fašistinis Miklošo Horčio režimas - F. Hofmanas gyvena su padirbtais dokumentais, slapstosi rūsiuose ir griuvėsiuose. Vėliau pakliūna į Stalino "darbo stovyklą" Slovakijoje. Čia išgyvena.
Po karo Ferencas įsidarbina redaktoriaus pavaduotoju satyriniame žurnale "Ludaš Mati". Regis, ko daugiau norėti - puiki karjera ir soti egzistencija naujojoje socialistinėje valstybėje garantuota, bet Ferencas turi vieną slaptą ydą - jis tiesiog organiškai negali pakęsti komunistų ir jų buko muštro. Tad 1949 m. Ferencas nelegaliai palieka Vengriją (jau trečias sėkmingas pabėgimas!) ir apsigyvena Izraelyje - pakeičia pavardę, tampa Efraimu Kišonu. Kartu mokosi ivrito - kalbos, kurios iki šiol nemokėjo nė žodžio. Pamažu pradeda rašyti naująja kalba. Įsibėgėja - nuo 1953 m. jo knygos leidžiamos beveik kasmet, Kišonas tampa populiariu vokiškai kalbančiose šalyse, po pasaulį ima sklisti jo knygų vertimai. Tačiau Izraelio valdžią kandžios Kišono replikos siutina iki putų, tad isteblišmentas jį ignoruoja. Galų gale 2002 m., po dešimtmečių ignoravimo, netikėta žinia: E. Kišonui skiriama Valstybinė Izraelio premija. Tylos siena akimirksniu pramušama - apie Kišoną prabylama visur. Deja, Kišono triumfo nebesulaukia jo mylima žmona - likus trims savaitėms iki iškilmingo premijos įteikimo miršta nuo plaučių vėžio. Praėjus vos trejetui metų, 2005 m. miršta ir pats Efraimas.
E. Kišono pjesės iki šiol Lietuvoje nebuvo statomos. Jaučiame milžinišką malonumą, galėdami pristatyti žiūrovams šį autorių ir jo populiariausią pjesę "Ei, Džuljeta". Apie ką ji, telieka maža paslaptimi. Pasakysime tik tiek - tai tikroji, ne mažiau įstabi ir graudi, Romeo ir Džuljetos istorija. Istorija apie pasibaigusią jaunystę, apie išblėsusią meilę - apie tai, kas lieka, kai nieko nelieka. Apie mus pačius. Apie tai, kaip visa tai ištverti. Juokinga - iki ašarų ir pro ašaras - istorija. Kišono "Ei, Džuljeta" - tai, kaip rašydavo prieškario kulinarijos receptų knygose - Šekspyras kitaip.
Pjesę išvertė rašytojų duetas - Jeruzalėje gyvenantis Marjanas Belenkyj (jį žiūrovai neakivaizdžiai jau pažįsta - tai Genadijaus Chazanovo, Klaros Novikovos, Jano Arlazarovo bei kitų Rusijos artistų monologų autorius) bei klaipėdietis Gintaras Grajauskas.
Spektaklį režisavo klaipėdiečiams puikiai pažįstamas Alvydas Vizgirda, o scenoje šįkart matysite net dvi Klaipėdos dramos teatro aktorių sudėtis: R. Šaltenytę, I. Reklaitį, E. Brazį, V. Leonavičiūtę, V. Mickevičių, R. Idzelytę bei E. Jackaitę, V. Anužį, V. Jočį, J. Jankauskaitę, K. Žvinklį, S. Šakinytę. Spektaklio scenografė - M. Vosyliūtė, kompozitorius - G. Kizevičius.
Klaipėdos dramos teatro inf.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą