Sekmadienį gerokai po pietų, po Šv. Mišių, Šventojo Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) koplyčioje Klaipėdoje vyko K. Donelaičio skaitymai „Kiekvienam daryti gera“. Tekstus skaitė brolis Benediktas Jurčys ir režisierė Dalia Kanclerytė, savotišką nuotaiką kūrė Sigito Stalmoko saksofono garsai.
KIEKVIENAM DARYTI GERA
Kiekvienam daryti gera
Savo darbu ir žodžiu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir teisingas būt geidžiu.
Nekerštauti niekada,
Gyvo padaro gailėti,
Dievą, žmones jo mylėti –
Mano priedermė šventa.
K. Donelaičio eilėraštis, parašytas vokiečių kalba.
Laikas iki K. Donelaičio gimimo apsisuko 300 kartų, tačiau šiandien girdint Tolminkiemio klebono pamokymus, pabarimus, pamąstymus apie parapijiečius ir save, nukeliančius į 18 amžių, neatrodo, kad visa tai buvo labai seniai. K. Donelaičio palikimas - ne tik poema „Metai“, nors Lietuvoje, ko gero, sunku būtų rasti žmogų, kuris nemokėtų mintinai kelių eilučių iš jos, ne tik pasakėčios, eilėraščiai. Jis paliko ir laiškų, užrašus, skirtus savo įpėdiniui, būsimam Tolminkiemio klebonui, krikšto metrikų ir kitų raštų, iš kurių taip pat galima susidaryti vaizdą apie to laikmečio gyvenimą.
Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelicijus dėkoja Dievui, kad šis išgirdo visus savo vaikų dūsavimus, apgailestauja, kad atsirado karta, kuri ieško vien tik vilnos, bet ne avių, kad gimtoji kalba darosi vis tylesnė ir tylesnė. Jis sako, jog geriausia parapija ta, kurioje nėra jokio pono, o tėvus, kurie dėl valkų patiria gėdą, vadina gyvuliais.
Mirė K. Donelaitis būdamas 67 metų nuo visiško išsekimo. Jo įpėdinis sako, jog per 9 metus, kuriuos praleido su Kristijonu Donelicijumi, nė karto nebuvo su juo susipykęs. Klebonas buvęs ir geras mechanikas, padaręs 3 pianinus ir vieną fortepijoną.
Klausantis K. Donelaičio skaitymų koplyčioje sieloje darėsi vis ramiau, jie veikė tarsi savotiška meditacija. Ir žmonės, anot D. Kanclerytės, pasijuto ne tokie vieniši. Gal ir todėl, kad Tolminkiemio klebono mintys skambėjo koplyčioje, jos buvo tokios įtaigios.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą