"Kūryboje kiečiau, kaip gyvenime"

Tradicijos

Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje veikia vieno iš paskutiniųjų mūsų krašto senosios kartos dievdirbių, primityviosios drožybos atstovo Alfonso Skiezgelo darbų paroda.

"Mano tėvukas drožė greit ir be perstojo, ir jo Kretingoje esančios trobos trys aukštai yra prigrūsti medinių šventųjų, laumių, karalių ir liūtų. Pirmoji jo skultptūra buvo karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Mortos. Daugelis jo darbų išėjo į pasaulio muziejus, kai kurie prigijo žemaitiškose koplytėlese", - sakė 88-erių metų amžiaus sulaukusio tautodailininko pagrandukas sūnus, architektas Adomas Skiezgelas.

Prisiminė, jog tėvukas mokėjo ne tik drožti, bet ir dailidė gimtajame Plaušinių kaime buvo šauniausias, spintą pasidarydavo be varstoto, kitų baldų. O tarp žemės darbų dar savo vaikams spėdavo išdrožti po medinį arkliuką, jeigu ne - tai bent jo siluetą. Tad vyresnysis sūnus, irgi Alfonsas, užaugęs pats parūpindavo tėvui "materiolo", kaladę, ir drožyba taip pralenkė gimdytoją, jog šis savo atžalą vadino "profesorium".

Tautodailininko, dailidės A. Siezgelo žmona Adolfina per naktis ausdavo kilimus, o sykį paprašė vyrą leisti ir jai pabandyti skobti medį. Tas tik pasijuokęs, tačiau gaspadinė ėmė ir išdrožė laumę ir katinų šeimyną, kuri net pateko į šią parodą. Tada jau vyras, atsidėkodamas žmonai, išdrožė meilius neregėtus liūtus ir "Svieto lygintoją". Na, o moteris nesiliovė su didele pagarba godoti vyro kūriniją, ir po šiai dienai nusilaupiusius šventuosius ar paukštelius vis nudažo šviežiom spalvom. Viena vertingiausių savo žmogaus skulptūrų laiko "Ievą ir Adomą po rojaus medžiu".

"Koks pasijausčiau vienišas be drožybos. Kaip gi įveikčiau gyvenimo pilkumą, jo kančią? Mat kūryboje kiečiau, kaip gyvenime, kūrybą veikia visai kiti dėsniai - nesudarysi sau savotiškai palankių sandėrių, kaip sudaroma gyvenime. Menas visuomet reikalauja aiškumo ir taurios širdies. Jį žmogus turi turėt širdyje - sakytum amžinąją tiesą", - tokios didelės ir paprastos šio Meistro mintys.

Ivona ŽIEMYTĖ